New Yorker rašo apie tai, kog facebook grupė “I Hate Reading” turi 448,972 narius.
Kaip atsaką šitai grupei Abe Books sukūrė šitą trumpą video
K.Ž.G
Category: Uncategorized
Jūra
2005aisiais Bookerio premija atiteko John Banville už knygą “The Sea”. Trumpajame sąraše be jos buvo dar ir Z.Smith “On 
Beauty”, K.Ishiguro “Never Let Me Go” ir kt.
Įdomu perskaityti knygą, kuri į šalį nustūmė man labai patikusią įtaigią ir elegantiškai parašytą “Never Let Me Go” (“On Beauty” man labai didelio įspūdžio kažkodėl nepaliko).
Ir nors pati Bookerio premiją būčiau davusi K.Ishiguro, suprantu už ką ji vis dėlto buvo suteikta J.Banville.
Man labai imponavo J.Banville dėmesys detalėms. Toms mažoms detalėms, kurių paprasčiausiai nepastebi: beveik nematomiems gestams, šviesos virpesiui, nereikšmingam klausimui ar mažai scenai, kurioje vaikų auklė Rose plauna savo ilgus plaukus.
J.Banville kalba yra elegantiška, jis sugeba įvardinti daiktus, reiškinius, jutimus labai taiklia, apgalvotai ir nušlifuotai. Jo sakiniai tarsi tobulai jūros nušlifuoti akmenukai pakrantėje.
Jūra J.Banville paakojime yra ne tik kulisai, kuriuose savo vaikystės vasarą leižia Max Morden, ne tik aplinka, į kurią jis sugrįžta po daugybės metų jau po savo žmonos mirties. Jūra šiuo atveju yra ir jo gyvenimo, ir jo pasakojimo metafora- įvykiai tarsi bangos keičia vienas kitą, bet negali atskirti, kur kas baigasi, o kur kas prasideda.
Autorius neatskiria savo prisiminimų apie vaikystę nuo žmonos ligos aprašymų ir savo paties apmąstymų prie jos lovos. Vieną akimirką skaitai apie tai, kaip Max įsimyli su tėvais atvažiavusią atostogauti Chloe, o kitoje pastraipoje jis jau pasakoja apie savo liūdesį ir praradimą, kai miršta jo žmona Anna.
Man ypač gražiai skambėjo tie vaikystės vasaros aprašymai. Gal todėl, kad J.Banville sugebėjo aprašyti tuos jausmus be jokio ypatingo pacukravimo, be idealizavimo, bet vistiek sugebėjo perduoti tą jausmą, kad augi, kad iš vaiko virsti į kažką kitą. Patiko ir tai, kad J.Banville vaizduojami vaikai nėra vien suaugusiųjų gyvenima praturtinantys ir džiuginantys žmogeliukai, bet atskiri individai su savo potraukiais, su savo atskirais sudėtingais pasauliais.
Tikrai nesutinku su Boyd Tonkin (Independent), kuris po premijos paskyrimo rašė “Yesterday the Man Booker judges made possibly the worst, certainly the most perverse, and perhaps the most indefensible choice in the 36-year history of the
contest“. Anot Independent literatūros skyriaus redaktoriaus premija J.Banville “Jūrai” paskirta už “šaltą ir dirbtinę siauro estetizmo gimnastiką“. The Sunday Times irgi gana brutaliai atsiliepia apie knygą” Banville has a talent for sensuous phrasing, and pungent observation of human frailty, but in other areas important for fiction — plot, character, pacing, suspense — The Sea is a crashing disappointment. ”
Guardian rašo, jog “Banville’s book recalls such poised masters as Proust and Beckett”
Apie knygą dar rašė L.Jonušys “Šiaurės Atėnuose”, blogas “Mano knygos” J.Banville “Jūrą” vadino nuobodžia, o Ovidijus R. labai gražoje recezijoje knygą „Jūra“ vadina ” savotiška meditacija, kuri sava melancholija užliūliuoja skaitytoją. ”
Į lietuvių kalbą knygą išvertė Jonas Čeponis, o išleido Jotema, 2007 
Man pačiai imponavo J.Banville sugebėjimas balansuoti tarp nuostabiai gražių detalių pilno realizmo ir to savotiško pasąmonės srauto, besiveržiančio iš Max Morden pasakojimo.
Bet būtų buvusi mano valia, tai aš būčiau premiją tais metais davusi K.Ishiguro, nes “Never Let Me Go” kaip ir J.Banville “Jūra” yra labai stiprios ir gražios literatūrinės stilistikos pavyzdys. Bet K.Ishiguro knyga įsisiurbia į skaitytoją, paliečia, gąsdina, o J.Banville “Jūrą” galima skaityti taip lyg būtum stebėtojas- galima grožėtis, nagrinėti, bet ji manęs nepaveikė taip, kad aš po knygos perskaitymo dar porą dienų ją nešiočiausi savo galvoj.
K.Ž.G.
Vaikiški atradimai
Vaikystėje mano tėvai mane vesdavosi į užsienio kalbų knygyną Klaipėdos teatro aikštėje (ten kur dabar restoranas “Taravos Anikė”). Keistas jausmas buvo, pamenu. Paveiksliukai gražūs, daiktai vaizduojami iliustracijose (ypač visokie žaislai, pyragai ir ledai) nematyti ir labai labai gražūs, bet tekstas toks neaiškus 🙂
Kai pagalvoju, koks milžiniškas vaikiškų knygų pasirinkimas šiandien palyginus su sovietiniais laikais, tai galva beveik sukasi. Mūsų vaikai gali skaityti knygas parašytas ir iliustruotas visuose pasaulio kampuose. Be jokių cenzūrų, be jokių propagandinių tekstų. Ir nereikia eilėse stovėti ar giminių prašyti “jei į Vilniaus knygynus užveš, tai nupirkit”.
Prieš kelias dienas su savo žirniuku buvom bibliotekoje ir ten naujienų lentynoje užtikau Herve Tullet knygą “Knyga”, kurią tiesiog privalėjau pasiųsdinti iš internetinės knygų parduotuvės, nes man ji pasirodė tokia novatoriška ir smagi.
Pirmajama puslapyje parašyta “Paspausk geltoną tašką ir versk puslapį”
Atsirado dar vienas taškas! “Paspausk geltonąjį tašką dar kartą…”
“Puiku! Dabar atsargiai pirštu paspausk kairįjį geltoną tašką…”
Po tokių spaudinėjimų atsiranda tokia taškų kombinacija.
“Nuostabu! Dabar pakratyk knygą”
“Neblogai. Dar šiek tiek pakratyk…ir smarkiau…”
“Taip. O dabar paversk knygą į kairę ir pamatysi…”
Po kiek puslapių knyga atrodo šitaip
“Gražu, ar ne? O dabar nupūsk juodumą”
“Hm! Papūsk smarkiau…”
Knygos reklaminį anonsą galima pažiūrėti Youtube
Na, vienos Herve Tullet knygos man neužteko, tai iškart užsakiau dar vieną “Knygą su skyle”
Čia reikia suglamžytą popierių mesti į krepšį
O čia reikia įkišti ranką-straublį
O čia iš pirštų padaryti dantis
O čia reikia fotografuoti pasaulį.
Smagumėlis tos Herve Tullet knygos.
Knygų autoriaus ir iliustratoriaus puslapis
K.Ž.G.
Pasirinkimas
Ką skaityti?
Privalau skaityti “Project Management”, nes ji įtraukta į mano dėstomo kurso literatūros sąrašą. 700 nuobodžių puslapių.
Noriu skaityti I.Allende “Dvasių namai”, nes siaubingai pasiilgau magiško realizmo.
Tai ką man daryti? Skaityti nuobodų realizmą ar magišką?
K.Ž.G.
Šiandienos jausmas
toks stiprus noras nusipirkti knygą, kad negaliu tiesiog. Keliausiu arba į knygyną arba į www.bookdepository. Nors skaityti laiko tai beveik neturiu. Bet užtat turiu pretekstą – reikia dovaną nupirkti 🙂
81 puslapis
Plonytė.
Maniškiame leidime tik 81 puslapis.
81 puslapis su biografiniais knygos autorės Marguerite Duras prisiminimais.
Tie prisiminimai tokie poetiški, be detalių, be ilgų aprašymų. Juose svarbiausia JAUSMAS.
Penkiolikos metų mergaitės jausmas, kai ji laive per Mekongo upę sutinka už save vyresnį kinietį meilužį.
Jausmas apie alinantį karštį, geltonus ir sraunius upės vandenis.
Apie nutrinto šilko plonytes sukneles.
Jausmas apie paslaptį, kurią reikia išlaikyti.
Jausmas apie tai, kaip santykiams nepritariama dėl rasistinio požiūrio.
Kai skaičiau atsiliepimus apie knygą, jei buvo labai dvejopi.
Vieni peikė knygą, vadino ją nuobodžia, nes joje nieko neatsitinka. Kiti buvo pakerėti ir sužavėti knygos nuotaikos ir M.Duras kalbos, sukuriančios tuos perregimus plonyčius it šilkas prisiminimus.
Aš priklausau tai antrajai skaitytojų kategorijai. Tie 80 puslapių man buvo pats tas tvankią liepos paskutinę dieną.
M.Duras “Meilužis” man yra puikus pavyzdys, kad knygos neturi būti storos, kad kažką papasakotų. Kad jose neturi būti įtraukiančių įvykių, kad jas prarytum.
Užtenka nostalgiškos magiškos nuotaikos, fragmentiškų prisiminimų, nuostabiai gražios nenuvalkiotos kalbos ir aštuoniasdešimties puslapių.
1984aisiais M.Duras už šitą knygą gavo Goncourt premiją.
1992 metais pagal knygą pastatytas filmas
K.Ž.G.
Pirmas pasimatymas su Paul
Pirmi pasimatymai yra labai geri tuo, kad abu stengiasi pasirodyti iš gerosios pusės. Abu stengiasi pasirodyti, jog yra įdomūs ir dėmsio verti žmonės, jog moka bendrauti. Na, žodžiu, bando pateikti pačią geriausią savęs versiją.
Norėčiau, kad taip būtų ir su rašytojai, kuriais pažindiniesi pirmąąjį kartą. Na, kad jie pasirodytų iš geriausios pusės. 
Štai keletą dienų į pirmąjį skaitymo pasimatymą buvau nuėjusi su Paul Auster ir jo “Invisible”. Taip laukiau taip laukiau, bet gavosi tai labai vidutiniškai.
“Invisible” yra P.Auster, berods, penkioliktasis (!) romanas, ir kiek supratau iš jo kritikos jame yra ir to, kas būdinga P.Auster kūrybai, bet ir kažko naujo.
O viskas prasideda labai įtraukiančiai. Pirmoji knygos dalis tiek struktūriškai, tiek stilistiškai man pasirodė gerai sustyguota, intriga įtraukianti, veikėjai įdomūs, bet vėliau pasakojimas kažkaip išskysta, išsilieja, nelieka to elegantiškumo, kuris man taip imponavo pirmuosiuose skyriuose.
Pavyzdžiui, New York Times recenzentas parašė, jog “It is the finest novel Paul Auster has ever written”, o vienas švedų apžvalgininkas “Invisible” pavadino “tarpknyge”- na eiline tarpus tarp gerų P.Auster knygų užpildančia knyga.
Bet nenoriu nurašyti P.Auster. Juo labiau, kad galbūt ne per daug pati ruošiausi pasimatymui. Reikėjo man labiau išsiaiškinti, nuo kurios knygos reikia įžengti į P.Auster kūrybą.
Taigi, nuo kurios knygos reikia pradėti skaityti P.Auster. Gal kas patarsit?
O tau, Paul, skiriu Sade dainą 🙂
“You think I’d leave your side baby?
You know me better than that
You think I’d leave down when your down on your knees?
I wouldn’t do that.
I’ll do you right when your wrong ”
K.Ž.G
Oxygen
Mes su Giedre esam medicininių serialų fanės. Na, žinai, Gray’s Anatomy arba House MD arba ER (Ligoninės priimamasis), tai jei esi tokių serialų fanas/fanė, tai šita knyga tau. Na, nes ją parašė gydytoja anesteziologė ir parašė apie mediciną.
Dėl laiko, skirto skaitymui, nebuvimo knygą skaičiau labai ilgai, tai dabar galvoju, kaip čia objektyviai parašyti. Iš pradžių knygą skaityti buvo labai įdomu, o paskui nebelabai įdomu, o gal tik taip atrodė, nes skaičiau labai ilgai po labai mažai. Tačiau, kai pagaliau nusprendžiau “damušti”, tai surijau per du vakarus, tai manau, kad jei skaitymo laikas neišsitemps, tai knyga tikrai visai nebloga. Šiaip literatūriniu požiūriu gal vidutiniška, bet trečioji knygos dalis tai, sakyčiau, tokia trileriška gal, panašiai, kaip J. Grisham – negali eit miegot, kol neperskaitei.
Knygoje anesteziologė Marie ramiai gerai dirba savo darbą, kol vieną diena, žinoma, kas gi daugiau, atsitinka nelaimė – ant opoeracinio stalo miršta mergaitė ir visų žvilgniai nukrypsta į Marie. Skaitytojas kaip ir žino, kad klaidos Marie nepadarė, tačiau kas tada kaltas dėl mergatės mirties – sindromas, kurį turi mergaitė, gydytojai, nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės? Autorė gerai ir taikliai aprašo visą tą beviltišką situaciją, kaltę prieš vaiką praradusią motiną, dvasinį skausmą, teisines vingrybes ir šie aprašymai tikrai įtraukiantys. Vienintelę pastabą turėčiau tik dėl nukrypimų nuo temos, nereikšmingų dialogų ir panašių intarpėlių, kuriuos būtų visai galima iš knygos išmesti ir niekas net nepastebėtų.
Jei kas norit paskaityt (pvz. mano sesė), tai turiu popierinę knygą (ačiū Sandrai), o ne elektroninę. Beje, buvo labai smagu popierinę skaityt 🙂
Man Booker ilgasis
Šiandien paskelbtas Man Booker ilgasis sąrašas. Jį sudaro trylika knygų. Sąraše yra keturi naujokai, t.y. keturios debiutinės novelės (Stephen Kelman, A.D. Miller, Yvvette Edwards and Patrick McGuinness), taip pat vienas, jau kartą laimėjęs premiją rašytojas, tai Alan Hollinghurst, 2004 m. laimėjęs su knyga The Line of Beauty.
Štai jie:
Julian Barnes The Sense of an Ending (Jonathan Cape – Random House)
Sebastian Barry On Canaan’s Side (Faber)
Carol Birch Jamrach’s Menagerie (Canongate Books)
Patrick deWitt The Sisters Brothers (Granta)
Esi Edugyan Half Blood Blues (Serpent’s Tail – Profile)
Yvvette Edwards A Cupboard Full of Coats (Oneworld)
Alan Hollinghurst The Stranger’s Child (Picador – Pan Macmillan)
Stephen Kelman Pigeon English (Bloomsbury)
Patrick McGuinness The Last Hundred Days (Seren Books)
A.D. Miller Snowdrops (Atlantic)
Alison Pick Far to Go (Headline Review)
Jane Rogers The Testament of Jessie Lamb (Sandstone Press)
D.J. Taylor Derby Day (Chatto & Windus – Random House)
Trumpasis sąrašas bus paskelbtas rugsėjo pradžioje. Giedre, ką sako bukmeikeriai? O kas tau atrodo laimėtojas? Mano akys kažkaip užkliuvo už English Pigeon.
Skaitytojiškos mažos išpažintys
Kada nors užsukit į Bookfessions ir paskaitykit skaitytojiškas trumpas išpažintis.Smagus puslapis apie skaitymo džiaugsmą ir meilę knygoms.
K.Ž.G
Biblioteka, kurioje bet kurią knygą gali skolintis tik vienas žmogus (spėkit, kas jis)
Kai šiandien paryčiais niekaip negalėjau užmigti, tai per tv pažiūrėjau CBS 60 minutes. 
Vieną reportažą apie biblioteką, iš kurios, tikriausiai, niekas iš mūsų knygos taip ir nepasiskolins, rekomenduoju ir jums.
Sveiki atvykę į Vatikano biblioteką.
K.Ž.G
Dar viena priežastis skaityti…
Apie anglų kalbą, šunis ir normas
Esu sau pasižadėjusi, jog šiemet daugiau knygų skaitysiu anglų kalba. Kolkas laikausi sau duoto žodžio, nors į per daug 
sudėtingas ir plytų storumo knygas nelabai dar “brendu”.
Įtariu, jog mano nenoras skaityti grožinę literatūrą anglų kalba atsirado todėl, kad aš darbe skaitau kalnus popierių būtent angliškai. Bet pažado sau laikausi.
Ir vakar kaip tik baigiau skaityti M.Haddon knygą The Curious Incident of the Dog in the Night-Time (“Tas keistas nutikimas šuniui naktį” Tyto Alba 2004). Apie knygą jau rašė mano kolegė K.Ž.L. ir net įtraukė ją į savo knygų šimtuką.
Mano akimis žiūrint, knygos turinys ir kalba sukuria labai gerą sąskambį. Kampuota, nuo metaforų atlaisvinta kalba padeda labai įsijausti į Aspergerio sindromą turinčio Christopher mintis.
Knygos herojui Christopher yra 15 metų. Jei knyga būtų rašytą apie tokio amžiaus “normalų” paauglį, tai, žinoma, būtų ten ir apie paauglišką meilę, apie draugus, apie bendraamžių spaudimą ir t.t. Bet šių dalykų šioj knygoj nėra, nes jų nėra ir Christopher pasaulyje. Jo aistra yra matematika ir fizika, jo paguoda- mintėmis sudalintas dienos tvarkaraštis, skaičiai, nesikeičiantys dalykai, jo žiurkė.
Nechronologinė knygos fabula, teksto ir daugybės schemų, piešinių, brėžinių, 
formulių sintezė sukuria postmodernistinį kūrinį (savo forma primenantį J.S.Foer “Extremely Lound and Incredibly Close”), kurio vienas iš nagrinėjamų problemų yra tai, kad mes per siaurai nubrėžiame normalumo rėmus, į kuriuos po to netelpa daugybė žmonių. Iš anksto nustatome, ką reiškia “pilnavertis gyvenimas”, ir gailimės tų, kurių gyvenimams tie rėmai netinka ir tų, kurie nepataiko “į normą”.
Žurnalistė ir Pulitzer premijos laureatė Ellen Goodman yra pasakiusi:
“Normalu- tai apsirengti rūbais, pirktais eiti į darbą, ir mašina, už kurią vis dar moki, važiuoti į darbą, kad galėtum sumokėti už drabužius, už mašiną ir už namą, kurį palieki tuščią visai dienai tam, kad įstengtum jame gyventi.”
K.Ž.G
Vilnius out of your pocket
Meditacija apie gyvenimą
Bandau rašyti apie šitą knygą atsargiai. Kad nenubaidyčiau tų potencialių jos skaitytojų.
M.Robinson knyga “Gilead” – tai ilgas pastoriaus, gyvenančio Gilead, laiškas sūnui.
Kadangi pastoriaus John Ames širdis labai silpna, jis žino, kad ne daug laiko jam liko, tai jis nori kažką palikti savo sūnui ir savo laiške pasakoja apie savo šeimos istoriją, apie savo kaip pastoriaus gyvenimą, apie tai, kaip jis pamilo savo žmoną, apie religiją ir teologiją.
Patys matot, jog toks aprašymas tarsi nutiesia platų kelią sentimentaliam, pritemptam ir ašaringam pasakojimui, bet šioje knygoje taip nėra.
Gilead vietovė minima Pradžios knygoje (Pr31:21) ir pats žodis reiškia “liudijimo kalnas”, taigi, pastorius John Ames, gyvenantis Gilead, Iowa, savo laišku liudija savo ir kitų žmonių gyvenimus.
Pats pastorius man sudarė labai įdomaus, nesmerkiančio ir (aleliuja ) ne tobulo, o gyvo žmogaus įvaizdį. .
Labai graži knygos plotmė apie ryšį tarp tėvo ir sūnaus. Buvo labai gera skaityt, kaip vyras atvirai aprašo savo jausmus sūnui,kad nenutyli tos meilės, o ją rodo.
Kad ta meilė nėra “tarp eilučių”, paslėpta, užkišta už to idiotiško įsivaizdavimo, kad vyrai neturi rodyti savo jausmų, kad jie neturi verkti, kad jų meilė pasireiškia vien ekonominiu šeimos aprūpinimu ir saugumo sukūrimu.
Mūsų visuomenėje dažnai teigiama, kad ryšys tarp vaiko ir mamos atsiranda iškart, kad jis yra labai paremtas biologija, tad tėvai ilgai buvo (ir ,deja, vis dar yra) nustūmiami į antrą planą, tarsi antraeilės figūros vaikų gyvenime.
Dėl to man būna labai smagu skaityti knygas, kuriose abu tėvai yra vienodai svarbūs, kur abu turi stiprų savą ryšį su vaikais, kur abu prisiima atsakomybę ne tik už praktinę vaiko auginimo pusę, bet ir už vaiko mokymą, už paprastą buvimą kartu. ( Ir labai esu dėkinga savo tėvams, kurie moka būti vienodai svarbūs ir kurie moka parodyti, kokios svarbios sesė ir aš jiems esam.)
“When things are taking their ordinary course, it is hard to remember what matters. There are so many things you would never think to tell anyone. And I believe they may be the things that mean most to you, and that even your own child would have to know in order to know you well at all.” (Citata iš knygos)
Už “Gilead” knygos autorė Marilynne Robinson 2005aisiais gavo Pulitzer premiją, 2009aisiais už kitą savo knygą “Home” ji gavo Orange prize, tad skaitytojui kokybė garantuojama.
Pati fabula nėra perkrauta, čia nėra daugybės įvykių, veiksmo. Atvirkščiai. Knyga skaitosi nesunkiai, bet neleidžiasi būti “suryjama”, o reikalauja lėtesnio, įsigilinančio skaitymo, kats nuo karto net grįžimo prie ankstesnios pastraipos.
Mano skaitymo procesas buvo net kažkoks sakralinis, kone meditatyvinis. Pastoriaus John Ames pasakojimo tempas ir stilius puikiai priderinti prie knygos idėjinio turinio.
Kaip jau minėjau, veiksmas nėra knygos stumiamoji jėga. Kai kalbama apie tokius dalykus kaip meilė, tikėjimas, mirtis, buvimas, vaikas šokinėjantis per įjungto pukštuvo srovę ant pievos prie namų, atleidimas, šimtai ranka rašytų sekmadieninių pamokslų, gailestingumas ir malonė, nėra kur skubėti. Nėra kaip apie tuos svarbius dalykus kalbėti paskubomis, priebėgomis, atsainiai ir atsiribojančiai.
Rekomenduoju. Nes knyga svaiginamai graži ir rami. Nes apie svarbius bendražmogiškus dalykus.
“In every important way we are such secrets from one another, and I do believe that there is a separate language in each of us, also a separate aesthetics and a separate jurisprudence. Every single one of us is a little civilization built on the ruins of any number of preceding civilizations, but with our own variant notions of what is beautiful and what is acceptable – which, I hasten to add, we generally do not satisfy and by which we struggle to live.”
“…you never do know the actual nature even of your own experience. Or perhaps it has no fixed and certain nature.”
K.Ž.G
knyguziurkes.com 