Nuuu nelengvas buvo skaitinys (gerai, kad skaičiau vertimą, nežinau, ar anglišką būčiau įveikus) ir autorius tikrai pasistengė, kad skaitytojui nebūtų lengva – susuktas siužetas, daug personažų, politiniai aspektai (kas kuriai politinei jėgai priklauso ir kas ten su kuo pjaunasi), kuriame reikia susigaudyti, ir šiaip perskaičius, panašiai kaip ir po Rohinton Mistry “A Fine Balance” – užtruks laiko, kad norėčiau kada nors važiuoti į Šri Lanką – tiek bjaurasties knygoje sudėta apie šalies politiką, apie Šri Lankos pilietinį karą, šitas apskritai vienas bjauriausių žmonijos reiškinių. Beje, indiško knygos leidimo pavadinimas yra “Chatting with Deads” – tikrai labai tinkantis pavadinimas.
Taigi, turime mirusį fotografą Malį Almeidą, kuris bando prisiminti, kas yra jo žudikas, ir nori pasakyti savo draugams, kur yra paslėptos nuotraukos, kurios užfiksuoti pilietinio karo baisumai. Jo kūnas išniekintas visai įmanomais būdais, kaip ir daugelio kitų pilietinio karo aukų, nepatogių žmonių ir kitų nelaimėlių, net nesinori pritimint visų detalių. Ežeras, kur skandinamos kūno dalys, dvokia iš tolo ir yra vienas užterščiausių visoj planetoj.
Malis pirmiausia patenka į numirėlių dvasių skirstymo “punktą”, kur nesusipratėliai visaip kaip stumdomi iš kampo į kampą, vargšai pasimetę ir nežino kaip elgtis (skaitytojui irgi niekas neaišku), visokie nevidonai bando juos išdurti, žodžiu, ką tik susprogai, o vis tiek nėr ramybės net kitam pasauly. Ir kas per velnias ta “Šviesa”? Bet Maliui nėr ramybės dėl tos užduoties, kurią reikia greit kažkaip išsukt, nes laikas, pamatuotas mėnuliais byra, tad reikia pasikliauti pranašais, burtais ir teleportacijom – tu gali patekt tik ten, kur minimas tavo vardas arba kur gyvas arba negyvas buvo tavo kūnas. Aha, jei tokie jums neveikia, tai su knyga neprasidėkit.
Mieliausios knygos dalys man buvo tos, kur apie tris draugus, jų draugystę ir meilę, apie tos meilės neįmanomumą ir nepatogumą tiek knygos laikotarpio laikui, tiek ir dabar. Man labai patiko paslaptingoji Džeki, kazino crazy lošianti ir prisigerianti gražuolė, su kuria Malis nemiega (niekas tuo negali patikėt, oh well), tik švelniai ja rūpinasi. Toks man švelnus tas santykis, daugiau nieko švelnaus ten nerasi. Su kuo jis miega labiausiai rūpi jo meilės tėvui, verslininkui ir politikui, kuriam niekaip į programą neįsipaišo toks sūnus.
Jei ne tos politinės pinklės, su visokiom partijom ir jų peripetijom, tai būtų iš viso super knyga, baisia išvargau tas vietas skaitydama. Ir knygos pabaiga patiko – liūdna, atspindinti pasaulio abejingumą (nieko naujo), ir išvaduojanti (per užmarštį).
__________________________________
Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai, už anglišką – Saulei.
knyguziurkes.com 