Category: Patiko

Magas

~ kzL ~ Leave a comment

Įdomūs tokie įspūdžiai apie Tomą Maną. Teko kažkuriuo metu susimąstyti, ar man knyga nepatinka, ar Tomas Manas kaip personalija. Prisiminiau Glorijos Goldreich knygą “Mano tėvas Šagalas“, kurioje Šagalas man pasirodė absoliučiai užknisantis. Ir tada vėl galvoji, ar čia tikrai žmogus toks buvo, ar tiesiog autorius taip tendencingai parašė. Jei Šagalas pasirodė užsispyrėlis ne laiku ir ne vietoj (kai naciai lipa ant kulnų), tai Tomas Manas pasirodė toks drungnas ir beveidis, net pradėjau abejoti, ar tikrai toks žmogus čia nobelistas gali būti. Neatsimenu, ar esu ką nors skaičius iš Mano kūrybos, kuri mano įsivaizdavimu tikrai nėra drungna, bet knygoje atskleistas toks amžinas išsisukinėjimas ir pozicijos neturėjimas man tikrai toks… Ir iš viso erzino tas turtuolių dykinėjimas ir gyvenimas iš mamytės kišenės. Labai, matai, menininkai ir maištautojai.

Tai va taip įsijaučiau ir niekaip neapsisprendžiau, kaip man čia tą knygą skaityt, ar kaip biografiją, ar kaip Toibino fantaziją labai keistu stiliumi (trečiuoju asmeniu ir tokia, įtariu, Mano stilistika (čia jau mano fantazija 2). Bet šiaip, nors ir erzino, skaityti buvo lengva ir įdomu, tik, va, likau iki galo nesupratus, koks tas Manas iš tikro buvo.

Įdomiausia buvo skaityti apie Tomo Mano vaikystę, santykius su motina ir tėvu, o fainiausias personažas buvo ne Tomas Manas, o jo žmona. Va, ten tai asmenybė! Ištekėjo už homoseksualaus vyro labai gerai suprasdama, kas jos laukia, bet pasirinkusi tai kaip sąmoningą variantą atknisti visuomenę su jos lūkesčiais, o tuo pačiu, pagimdžius Manui krūvą vaikų ir šia prasme kuo puikiausiai atspindėjusi tradicinės šeimos ir motinos paveikslą. Na, tokia įdomi šeimynėlė.

Summa sumarum, visai neblogai gavosi, dabar jau reikia bent kokius Budenbrokus perskaityt, “Užburto kalno” nepažadu – net mano kantrusis vokiškos kultūros mylėtojas neįveikė.

Hello Beautiful

~ kzL ~ Leave a comment

Visai neisruošiau skaityti Ann Napolitano, galvojau, kad ne iš mano repertuaro, bet kolegė knygų žiurkė Juoda Lentyna užrodė, o kadangi man buvo audio knygų blokas, tai nusprendžiau pabandyti. Kaip man patiko! Matyt reikėjo kažko tokio ramaus ir gero, šiuolaikinės šeimos sagos, su stipriais veikėjais ir nepudruota jų gyvenimo istorija.

Pačiam pirmam skyriuj autorė smūgiuoja jautriems skaitytojams į paširdžius – William’as savo šeimoje auga nematomas. Jis savo tėvams primena apie šeimą ištikusią tragediją, tad geriau būti sau ir niekam nesipainioti po kojomis, nebent žaidžiant krepšinį, kuris tampa berniuko išsigelbėjimu tiek dėl draugų, tiek dėl palengvinto kelio į koledžą, kuriame jį kaip tinkamą kandidatą į vaikinus nusižiūri žavi studentė Julia.

Julia – iš didžiulės šeimos, turi abu tėvus ir dar tris seseris, šeimos gyvenimas verda, burbuliuoja, Williamui nėra didesnės laimės prisišlieti prie mylinčios šeimos, būti įsiurbtam į jų kasdienybę, ir į Julios planą – susituoksim, aš studijuosiu tą, o tu aną, pabaigęs dirbsi dar kažką, išsikraustysim iš šio rajono, būsim pasitempę ir gražiai rengsimės ,ir t.t. Bet gyvenimas, aišku, laikosi dievo, o ne Julijos plano – viena iš jaunesnių seserų nustebina šeimą, ir toks jausmas, kad šeima tos nuostabos ir neatlaiko, meilės fasadas pradeda eižėti, o viena iš šeimos atramų, kuri atrodė visai nereikšminga, pasirodo ir buvo tai, kas laikė šeimą sulipdytą.

O tada vyksta persigrupavimai, prisitaikymas prie naujos pasaulio struktūros, kurioje vieni nekalba su vienais, o kiti su kitais, kurioje reikia pasirinkti tarp laimės ir šeimos, o kokia iš tokios laimės. Labai labai išjausti ir puikūs knygos charakteriai, niekur man nekliuvo, visur tik širdį skaudėjo dėl visų. Kaip kartais svarbiausi šeimos ramsčiai būna nematomi, neįvertinami, laiku neparemontuojami… Kaip tik jiems subyrėjus tampa aišku, kad niekada nebebus taip pat, kad prarastas jungiamasis audinys, kad reikia išmokti iš naujo būti. Kaip už laimingų fasadų gyvena neišsipildę žmonės, neišdrįstantys ar neturintys galimybių gyventi savo eiga ir savo eiti savo vaga. Tiesiog. Puiki knyga apie tėvų ir vaikų santykius, apie tai, ką gali meilė, apie klaidas ir ar būna per vėlu jas taisyti.

Puikiai susiklausė, skaitykit, klausykit arba laukit knygos vertimo. Labai tikiuosi, kad vertimas knygos nesubanalins, na, nes ji iš tokių paprastais žodžiais surašytų, kur lietuviškai gali nublankt. Tikiuos, kad ne.

Nutrenktieji

~ kzL ~ Leave a comment

“Nutrenktuosius” pasiėmiau norėdama kažko nestoro ir nesunkaus. Nors knygos temos ir nėra iš lengvųjų, bet iš esmės man šiuos kriterijus atitiko, autorei kažkaip pavyko knygoje išlaikyti šviesą ir lengvumą. O jei paklaustumėt, apie ką knyga, tai sakyčiau apie gyvenimą, jo iššūkius, kurie dažniausiai ištinka nevietoje ir nelaiku. Kai, atrodo, vienas namo kampas griūva, leki jo gelbėti, tada jau kitas virsta, tenka lėkt atgal, ir taip be pabaigos. Ne veltui mūsų išmintinga lietuvių laudis byloja, kad “bėda viena nevaikšto.” Menas tarp jų atrasti kažką gero ir šviesaus.

Kai mūsų pagrindinė veikėja turi susitaikyti su sugrįžusia onkologine liga, kuri pasiglemžė visą giminės moterų liniją, pradeda byrėti ir tėvukas, kurio šiaip pas gydytojus nenutempsi. Tuo pačiu kaip ir atsiranda proga pagyventi kartu, paremt vienam kitą, ir galiausiai artimiau pažinti vienas kitą aiškiai suvokiant, kad nuo tada, kai kartu gyvenote kaip mažas vaikas ir jo tėtis, nubėgo begalės vandenų ir dabar abu visai kiti žmonės. O į tarpus tarp prisiminimų, terpiasi kasdienybė – namai, triušiai, vikšrai, santykiai su mylimaisiais ir nemylimaisiais. Žodžiu, gyvenimas pilnu tempu.

Knygoje labiausiai ir patiko dukters ir tėvo, seserų santykiai, labai gyvi ir tikroviški jų pokalbiai, reakcijos į situacijas. Prie silpnųjų knygos vietų priskirčiau kartais iš teksto iškrentančius skyrelius, na, gal man nepavyko jų prasmės pagauti. Ir dar gal knyga neturi kažkokio akcento, dėl kurio įsimintų ir išsiskirtų? Įsivaizduoju, kad po poros mėnesių prisiminsiu, kad ji apie dukros ir tėvo santykius. Ir viskas. Bet kažkaip man tam kartui visai ir užteko tokio prabėgančio teksto.

_________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams “Balto”.

Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius

~ kzL ~ Leave a comment

Knyga – sapnas, kurią skaitydama nori išgūglint nesamą Mikelandželo projektuotą tiltą – taip tikroviškai jis knygoje sukurtas. Niekaip nesinori patikėti, kad čia yra autoriaus fantazija ir fikcija; autorius taip sugeba užburti skaitytoją, kad pasijauti kaip lipnaus tinklo sugauta kvaila muselė.

Trumpučiame tekste skaitytojas ne tik sudalyvauja menininko kūrybiniame procese, bet ir stebi nesibaiginačią menininkų konkurenciją, ambicijas ir pripažinimo siekimą, priklausomybę nuo užsakovų ir mecenatų malonės ir piniginės, ir baimę dėl galimos nemalonės užsitraukimo. O kur dar kančios, jei neaplanko mūza, jei nesigauna, jei nepatinka užsakovui.

Sapniška istorija. Užbūrė ir patiko.

_________________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”

Mirties kąsnis

~ kzL ~ Leave a comment

Visiškai paprastas, plonas, tad labai taikliai išleistas pocket book formatu detektyvas. Toks neįpareigojantis ir neįsipareigojantis, puikiai tinkantis vietoj tūpo brausinimo, kai visi galvos pajėgumai yra išeikvoti, o vis tiek kažko norisi.

Agata Reizin atvažiuoja gyventi į mažą Anglijos kaimelį, kuriame net ir dvidešimt metų gyvendamas žmogus vis tiek yra atvykėlis ir svetimšalis. Pripratusi prie aktyvaus gyvenimo ir vadovavimo, ji jau pirmosiomis dienomis galvoja, kad atvažiuodama čia padarė klaidą. Nu, kaimas tikrai ne jai. Kol neištinka lavonas kaimynų name, o ir šiaip neatsiranda reikalų, kur ji galės pasinaudoti savo sugebėjimais (ne kulinariniais).

Einu ieškoti antros bylos, šiandien vakarui bus pats tas.

__________________

Už knygą dėkoju leidyklai Balto.

Ateitis

~ kzL ~ Leave a comment

Į knygų mugę atvykstanti Naomi Alderman priskrebeno beveik 500 puslapių, tai kiek užtruko perskaityti. Ši knyga viena iš tų, kur faina, kol skaitai, bet nebūtinai labai traukia prie jos sugrįžti. Paskui vėl pasiimi ir vėl gerai. Labiausiai gal paskutinis ketvirtadalis buvo įdomu skaityt, įtraukė ir norėjosi vienu ypu pabaigt.

Knygoje man įdomiausia buvo knygos idėja, o ne tai, kaip ji išdėstyta, na, gal dar ir užtempta, galėjo kaip tokio tipo knyga greičiau vyniotis. Tai tada tiesiog smalsu, kaip autorė tas savo idėjas išrutulios ir išpildys. Tos pagrindinės temos labai aktualios šiandienybėje, kur stebime Trumpo ir Musko spektaklį, ir į spektaklį pokerface’ais žiūrinčius (bet jau neignoruojančius kaip po pirmųjų rinkimų) bezosus, zukerbergus ir kitus. Taigi, “Ateityje” tai pat turime tris superturtuolius, kurie nori būt pasiruošę pasaulio pabaigai, kuri kada nors turi ateiti, ypač, kai Žemė šitaip alinama viską verčiant pelno skaičiukais. Tik vienas klausimas – o kaip laiku pasitraukti iš šiknon einančio pasaulio ir saugiai užsirakinti paruoštam bunkeryje. Na, ir nepaisant bendro tikslo išgyventi pasaulio pabaigą, vis tiek svarbiausia yra būt stipresniu nei kiti du. Na, turėt kažkokį kietesnį žaisliuką, nežinomą technologiją ar net ginklą.

Tai va, tokia diena išaušta ir trijulė mauna į saugią vietą. Čia ir sustosiu, nes vis nu kitaip galiu prispoilint labai. Yra knygoje ir kitų siužetinių linijų – meilės, gamtosaugos, radikalių sektų ir t.t. Viskas pinta supinta ir perpinta, vietomis gerai suveikia, vietomis gal per daug nuslystama nuo temos. Tai tokie dvejopi įspūdžiai. “Galybės” man neperspjovė, bet kad ir mhee pasakyt kažkaip neišeina. Kažkur per viduriuką. Bus įdomu pasiklausyt autorės gyvai – nekantriai laukiu. Beje, knygoje paminėta Lietuva!

__________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Pilkosios bitės

~ kzL ~ Leave a comment

Ši 2017 metais išleista knyga yra apie pasaulį, kuris nebeegzistuoja. Pasaulį tarp 2014 ir 2022. Toks pilkas laikotarpis, kuriame pilkojoje palei frontą einančioje karo zonoje, kaime, iš kurio išvažiavo visi gyventojai, likę du pagyvenę vyriškiai, vaikystės priešai Sergejus ir Paška. Na, ir dar keli spiečiai bičių.

Tarp ugnių izoliuotame kaime ne tik fizinė būsena pilkojoje niekieno zonoje, pats Sergejus jau senokai pilkojoje zonoje gyvena savo galvoje – žmona pasiėmusi dukrelę iš kaimo pabėgo, net paskambint nelabai yra kam, tad ir išsikrovęs telefonas mėnesių mėnesius be elektros likusiam kaime – nieko tokio. Net ir priešingų pusių pasišaudymai Sergejui, atrodo, trukdo tik tiek, kiek trukdo jo žiemojančiom ar pavasarį neturinčiom kur dirbti bitėm. Tad pavasarį savo mylimas kompanjones nusprendžia išvežti į ramesnę vietą, o pačiam tenka susidurti su pasikeitusiu pasauliu. O gal ne, gal pasaulis nepasikeitė, tik Sergejus užstrigo laike, atsiliko nuo nuvažiuojančio traukinio.

Man buvo įdomu skaityt apie tą tarpinį laiką, kai jau buvo priešai, bet dar ne amžini, kai rodos dar buvo galima kažkaip atitaisyt ir atsukt. Žmonės dar reagavo visai kitaip, nei dabar, linijos dar buvo išblurę, ne tokios skaudžios, ne tokios aštrios (nors gal aš ir neteisi). Ir autorius skaitytojui iki galo neišduoda, kokios gi ten Sergejaus iš Donbaso pažiūros, jis pats visas pilkas, susiliejęs su savo aplinka. Pats Sergejus tarsi keliauja laike, iš niekieno žemės Dombase į Ukrainą, kuri irgi lyg ir ne jo, bet ir ne svetima, laiku atgal į sovietmečio diktatūrą Kryme, kur vyksta totoriškų žemių valymas, o po to ir vėl atgal į Ukrainą ir pilkąją zoną, nes namai yra namai. Ir man atrodo, jis grįžta supratęs, kurioj pusėj nenori būti. Ir tas supratimas turi savo kainą.Kažin koks Segejaus, jo bičių ir kaimyno likimas pasistūmus fronto linijai? Kažkodėl nesinori apie tai galvot.

______________________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams “Balto”.

9 apgamėliai

~ kzL ~ Leave a comment

Kas ten sakė, kad visos dainos yra apie meilę? Tai ir knygos apie meilę, nesvarbu, kad siaubo. Nes tikriausiai visi pasaulio siaubai iš nemeilės ir jos trūkumo.

Patiko man “9 apgamėliai”, nors pati pradžia erzino su veikėjų įvedimais – tas pradėjo biznį ir baisiai praturtėjo, o ana labai talentinga kažkieno giminaitė – labai šabloniški ir banalūs man veikėjai pradžioj ir tie visi statusai realiai tai knygai nereikalingi (Antanui ne tai kad vilą Ispanijoj reikia VMI pasiteisinti – juk iš babos paveldėta troba niekam per daug neįdomu). Prisipažinsiu, knygą iš pirmo karto net dėjau į šalį, bet va, pagrįžau ir apturėjau neblogą siaubo vakarėlį (iš tikro tai paskutinį knygos trečdalį kažko net bloga buvo, nežinau, ar nuo knygos, ar užvalgiau kokią nesąmonę).

Tai prie ko čia ta meilė, sakysite, gerbiami skaitytojai. O prie to, kad Antano baba iš tokios miško babos išplėšia anūkui gabaliuką normalaus gyvenimo, paaukodama savo gyvenimą ir laiką. Miško baba tai tokia kaip lydekaitė “Lydkaitės burtuose” – tūno juodoj baloj ir reikalauja aukų. Na, kaip pasakose ar sakmėse. Išpildo norą, bet noras kainuoja. Dūšią maždaug ir paženklinimą apgamais. Bet simpatiškosios babos auka su galiojimo terminu, o jam pasibaigus, va ir prasideda nepaaiškinami dalykai, nuo kurių biškį bloga skaitytojams darosi.

Tai jau supratot, kad patiko man Antano baba, patiko miškas, į kurį baba neleidžia eiti ir gerai sukurta grėsmės atmosfera. Pabandykit, gal ir jums patiks.

Pažadėk mane gražiai palaidot

~ kzL ~ Leave a comment

Ko iš šios knygos neatimsi, tai skaitymo lengvumo – tikrai labai lengvai ir smagiai skaitosi. O va, kaip dėl romano siužetinių linijų susietumo ir surišimo, ar pavadinimo atitikimo turiniui, tai čia dar klausimas. Nes man ši knyga gal labiau apie mokytojavimą, apie bandymą išgyventi mokykloje ir būti kitokiu, geru ir neabejingu mokytoju (tema, aišku, nebe labai naujiena, čia naujumo efektą nuskynė Karolis Klimas su “Mokytoju“, kažkiek gal paantrino ir Tapinienė, nors jos knyga ir nebuvo pasakojimas apie jos profesinį gyvenimą) nei apie tai, iš kur tas žmogus, tapęs mokytoju, atėjo.

Mane tikrai nuoširdžiai žavi bet koks atsidavimas vaikams, mokėjimas prisibelsti į jų galvas ir širdis, tikrai žinau, koks sunkus ir neįvertintas yra darbas. O kai dar apie tai gražiai papasakojama, tai tik skaityk ir džiaukis. Bet užguito berniuko, labai mylinčio savo frykišką mamytę linija man vis dėlto pasirodė atskira istorija, bent jau taip tos dvi linijos gyvena mano galvoje. Ir ta nieko, ir ta nieko, bet kas ten tarp jų bendro, štai kur klausimas.

Bet šiaip, sakau, susiskaitė kuo puikiausiai, labai įtrauki knyga, net mano anyta jau sugraužė besisvečiuodama. Tai sakyčiau, kas užkibsit už pavadinimo, tai ir smagiai perskaitysit, nes pavadinimu tikrai sužaista gerai, panašiai kaip “Džiaugiuosi, kad mirė mano mama”, kad nelabai apie laidotuves, tai jau kitas klausimas.

_______________________________________

Už knygą dėkoju drąsiam autoriui, kuriam nebaisu knygą siųst knygų žiurkei. Bet pabuvos mokytoju tikriausiai jau jokios knygų žiurkės nebaisu.

Master. Versija 1.1

~ kzL ~ Leave a comment

Visiškai netikėtai, štai tokia mano pirmoji 2025 metų knyga – lietuvių autoriaus karinis trileris (autoriaus dovana) apie netolimą ateitį. Šita knyga – koncentruotas veiksmas ir jokių papezėjimų ir ilgesingų žvilgnių į tolį – jiems tiesiog nėra laiko. Tiesiog atsisėdi (atsiguli) ir perskaitai – įtampa sureguliuota gerai, o jau fantazija paleista pilnu pajėgumu, net juokas ima – knygoje ir Elono Musk prototipas, ir Putino masažuotoja ir jo botoxiniu chuilo veidu besirūpinantis gydytojas Pavlovas. Bet aš kažkaip pasijuokdama šias fantazijas priėmiau ir net akių nevarčiau, jei linksminamės, tai linksminamės, svarbiausia, kad nenuobodu ir, nors ir labai labai fantastiška, bet nėr to jausmo, kad briedas.

Dar ši knyga susiskaitė kaip kažkokia karinė terapija apie tai, kaip gėris bet kokiu atveju laimi. Šiandienos realybė tai žiauri, o aš čia džiūgauju skaitydama apie krūtą lietuvių karį, kuris pusiau kiborgas – turi “Elono” sukurtą dirbtinę super ranką, super ausį, krūvą elektrodų galvoj (nu, šitas viskas ok, artimoji tolimoji ateitis) ir taršo priešui kailį (ir pats nemažai gauna, bet turi nemirtingumo geną, kaip ir visi trilerių herojai). Įdomus ir karo žaidimo konceptas pilkojoje zonoje – jis narsto pasaulį ištikusių karo pokyčių, kai senieji karybos metodai nebeveikia, temą. Žodžiu, viskas ten normaliai ir su siužetu, ir su idėjom, ir su humoru. Nu, bet vieną akmenį tai mesiu į autoriaus daržą.

Na, mielas Antanai, jau jūsų AI sugeneruotos mergelės knygoje, nu, sorry. Jūs rimtai? Tai jūs karinį trilerį iliustruojat ar garažiuke kabantį mechanikų kalendorių su nuogakrūtėm panelėm? Čia toks pravalas, kad man žodžių trūksta. Realiai su šitais paveiksliukais jūs sakot, kad jūsų trileris yra “tik vyrams”, nes prisidėjot paveiksliukų su netikroviškom moterim ilgesingais žvilgnsniais. Nežinau, gal vyrams apkasuose visos moterys mintyse ir tampa tokiom gražuolėm, nu, o bet tačiau. Net nustebau, kai perskaičiau, kad bufetava Zina apvalaina, whatever it means. Kaip putka tokią įsileido namų šeimininkę babušką į savo dvarą? Žodžiu, banaliai padarėt, o nereikėjo, būčiau net neturėjus prie ko prikibt. Na, bet gal dabar visiems įdomu bus, apie ką aš čia ir prie ko čia garažinis kalendorius.

_____________________________

Knyga- autoriaus dovana

ADHD. Diagnozė ar supergalia?

~ kzL ~ Leave a comment

Ši knyga – labai gera, koncentruota santrauka apie ADHD, vis dažniau pasigirstant svarstymams, ar ADHD reikia laikyti “disorder” ar tiesiog “neurodiversija” (neteiskit manęs už terminus, aš čia tikrai ne specialistė). Dabar jau žinoma, kad ADHD ne atsipūtusių tėvų neišauklėtas vaikas, o biologinių veiksnių nulemtas reikalas, kas tikriausiai didelis palengvėjimas tiek suaugusiems, kurie turi ADHD, tiek tėvams, kurie iki šiol skalbiami už nepaklusnų vietoje nenusėdintį vaiką. Bet naujausi tyrimai rodo, kad be ADHD nenuoramų, žmonija niekur nebūtų iš Afrikos išsikrapščius. Tik nenuoramos, iššūkių ieškotojai, medžiotojai, o ne uogautojai išstūmė žmoniją iš saugios ir patogios būsenos ir išvarė ieškoti kažko įdomaus (dopamino).

Taigi, knygoje žmonių kalba paaiškinama, kas ir kaip, o paskui duodamos gairės, kaip šiuolaikiniame sėdinčiame ir į ekranus spoksančiame pasaulyje palengvinti gyvenimą ADHD žmonėms, jų nenugramzdinant į medikamentų debesis. (“Gydant ADHD vaistais, sumažėja svajojančios smegenų dalies veikla.”) O šių vaistų biznis vien Švedijoje vertinamas 100 milijonų kronų (8,6 milijonų eurų)! Ai, visų pirma, aišku, nereikia persistengti diagnozuojant – mokslininkai pastebėjo, kad dažniausiai ADHD diagnozuojama metų pabaigoje gimusiems vaikams, kurie papraščiausiai yra mažiau brandūs nei jų grupiokai ir klasiokai!!! O ir šiaip geriausias vaistas (pagrįstas tyrimais) … judėjimas!

Jei aplinkoje susiduriate su ADHD, labai rekomenduoju paskaityti, o pati planuoju padovanoti šią knygą savo vaiko mokyklos mokytojoms.

____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”.

Šiurpnakčio istorijos

~ kzL ~ Leave a comment

Kadangi esu “Alma Littera” suaugusiųjų kategorijos literatūros konkurso narė, man labai smalsu, ką laimėtoja išrenko vaikų ir jaunimo kategorijos komisija. Tuo labiau, kad suaugusiųjų kategorija 2023 m., kai konkursą laimėjo Aušrinė Tilindė, nugalėtojo neturėjo.

Prisipažinsiu, kad devynmetei dukrai skaityti šias šiurpias istorijas iš pradžių buvo kiek nejauku, įsijungė mamos apsauginis mygtukas su žybsinčia raudona lempute – na, kaip aš čia tokius siaubiakus vakarais vaikui skaitysiu, paskui dar nemiegos naktim ar pradės sapnuoti košmarus. Skaitydama vis pasitikrindavau, ar labai baisu (baisu) ir ar skaityti toliau (skaityti), na, nes man pačiai buvo baisu ir nejauku (kas nuduoda mintį, kad gerai parašyta, ane?). Tai įsigąsdinusioms mamytėms ir tėveliams rekomenduočiau knygą pradėti skaityti nuo pabaigos, kurioje vaikų literatūros specialistė Eglė Baliutavičiūtė išsigandusiuosius nuramina, kad “literatūra negali traumuoti. Taip, ji gali sukelti stiprius jausmus, išgąstį, kartais ir košmarą, bet ne traumą, kaip ji yra suprantama psichologijos mokslo”.

Taigi, skaitydama (ypač apie dvasių iškvietimus) apie daug ką pagalvojau (maždaug, wtf), bet kartu ir prsiminiau, kokius velnius veikėm vaikystėj, ypač nepriklausomybės aušroje, kai visokios ezoterinės ir nežemiškų gyvybių temos sulipo į visus įmanomus laikraščius ir brošiūras, ir būdavo net diskutuojamos per etikos ir tikybos pamokas (O tempora! O mores!). Tokiam kontekste “Šiurpnakčio istorijos” praranda pusę savo šiurpumo, bet vis tiek pakankamai gerai užšiurpina neapibrėžtom pabaigom, kurios neturi nieko panašaus į ramų ir užtikrintą “naktis baigėsi, ir visi gyveno ilgai ir laimingai”. Vuahahahahaaaa – tikrai ne, nieko panašaus. Ir toliau naktim kojas geriau laikyk po kaldra ir tikėkis, kad niekada neišgirsi gyvulėlių kalbos Kūčių naktį. Gyvulėliai gal nieko, svarbu, kad žaislai nepradėtų kalbėti.

Tad rekomenduoju drąsiems ir laukiu istorijos apie juodąją ranką, kuri buvo topinis šiurpas, kai buvom vaikais.

_______________________________

Už knygą niekam nedėkoju, nusipirkau pati.

The Burgess Boys

~ kzL ~ Leave a comment

“The Burgess Boys” jau juntamos Elizabeth ar Lucy nuostabumo užuomazgos (knyga išleista 2013), bet dar ne tai. Kartu klausant aplima tas saldus žinojimas, kur autorė nukeliaus ateityje.

The Burgess Boys – tai du broliai Jim ir Bob, jau biškį pamėtyti gyvenimo, bet jau nebe jaunuoliai. “Tell Me Everything” tie patys vyrukai dar ne seniukai, bet jau link saulėlydžio, jie čia jau visiškai kitokie žmonės nei savo pirmtakėj. Joje Jim kietuolis teisininkas – žvaigždė, atžagarus, grubus ir netašytas. Bobas tai Bobas. Gerietiškas, nerangus, toks antraplanis šeimos paveiksle, tikriausiai būtent dėl to autorei ir įdomus personažas.

Didžioji dalis knygos siužeto sukasi apie brolių sūnėno šunybę, kuri, susiklosčius aplinkybėms, staiga pasidaro labai big deal – politiniu reikalu, žmogaus ir konstitucinių teisių problema. Aha, net skauda skaityt, į ką viskas išsirutulioja. Na, o šalia, kaip jau įprasta Strout – šeimyninės dramos, traumos, nesusikalbėjimai ir nutylėjimai. Kaip įdomu, kad vėlesnėse knygose, atrodo, tik tai ir lieka, ta foninė emocija, visiškai atstojanti knygos siužetą, dėl to, pagalvojau, vėliau labai sunku prisiminti knygos detales, lieka tik tas geras jausmas.

Gera knyga su tuo ateities pažadu, bet jei nuo jos pradėčiau, tai Strout tikrai nepavadinčiau pačia pačiausia autore, gal suteikčiau dar vieną šansą. Tad tik džiaugiuos, kad ne nuo jos pradėjau.

Geltonveidė

~ kzL ~ Leave a comment

Nelabai ruošiausi šios knygos skaityti, bet išsirinko knygų klubas, tad teko ir nė kiek nesigailiu, ypač, kad tuo momentu norėjosi lengvo skaitinio ir greito puslapių vertimo. Su tokiais lūkesčiais likau maloniai nustebinta, nes knyga gerai parašyta, užkabina aktualią temą ir paknebinėja visokius nelabai malonius reikalus, apie kuriuos nelabai smagu kalbėti garsiai, jie visokie nelabai politkorektiški ir diskusijose dažniau laikomi omeny nei pasakomi garsiai (o kai omens nežinai, tai ir lieki nieko nesupratęs). “Geltonveidė” visai netikėtai susišaukė tiek su prieš metus skaitytu Jeanine Cummins “Amerikos purvu“, tiek šviežiausia diskusija, apie kurią parašė Sandra Skaito (@asskaitau) – apie Europos kultūros sostinės 2024 (Bodo, Noervegijoje) Stef Penney užsakytos parašyti knygos apie šiaurės gyvenimą. Autorės, kuri su gyvenimu Norvegijoje ir apskritai šiaurėje neturi nieko bendro. Lyg šiaurėj nebūtų kam rašyt.

Tai kas apie ką turi teisę rašyti? Ar baltasis rašytojas gali objektyviai rašyti apie kitos rasės žmones? James Baldvin “Džiovanio kambaryje” kuo puikiausiai su tuo susidorojo, bet jau minėta Jeanine Cummings rašydama apie migrantus į JAV, savo personažams suteikia privilegijų, apie kurias paprasti pabėgeliai tik pasvajoti tegali. Bet diidžiausias skaudulys yra pinigai, kuriuos privilegijuota baltoji autorė nugriebia nuo šios temos rinkos. Yra pilna lotynų autorių knygų ta pačia tema, bet kas juos garsino reklamavo ir leido jiems prasimušt? Mūsų knygos protagonistė leidyklos spaudžiama pavogtame romane sušvelnina Pirmajame pasauliniame kare dalyvavusių kinų situaciją, nes, na, gi nebuvo tie europiečiai visi tokie blogi ir žiaurūs. Ar toks į Cummins privilegijas panašus pašvelninimas reikalingas siužetui ar baltajam skaitytojui (pirkėjui), kad nesijaustų blogiečių rasės atstovas? Čia pati tikriausia diskusija be atsakymo (arba nežinau, koks atsakymas šiuo metu trendina).

Kita knygos siužetinė linija – rašytojos kelias. Sėkminga/nesėkminga pradžia, plagijavimas, kopijavimas, intelektinės vagystės, agentų ir leidyklų spaudimas toliau sėkmingai rašyti arba tiesiog rašyti, nes skaitytojai laukia ir negalima dingt iš radarų, tai duok bet ką, užkišim į tarpą (man šiemetinė Ann Patchett “Tom Lake” yra būtent tokia – “reikia kažką duot rinkai” knyga), tuščio lapo paralyžių, nesugebėjimą gyventi paprasto žemiško gyvenimo arba pripažinti, kad išsisėmei. Man atrodo, Rebeccai Kuang tikrai gerai pavyko atskleisti autoriaus nuotaikas, skandalų valdymą/nevaldymą, šlovės ir melagysčių kainą. Keletoj vietų jau galvojau, kad dar ir detektyvo gausim, taip įtamptas gali būti rašytojo gyvenimas.

Užskaitau šią knygą, ypač jei norit lengvo nebanalaus, bet kartu ir negrūzinančio skaitinio. Jei į galą pasirodys kiek užtempta, pabaiga vis tiek save pateisins, kažkaip užtempimą pratemkit.

_____________________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Slenkstis. Pavojai ir pagalba JAV-Meksikos pasienyje

~ kzL ~ Leave a comment

Čia toks įdomus knygos variantas, lietuvių mokslininkės knyga į lietuvių kalbą išvesta iš anglų. Šią knygą pasirinkome skaityti Prezidentiniam (darbiniam) knygų klube, visoms buvo smalsu ir įdomu, nes darbe mes turime visokių reikalų su kitoj Žemės pusėj esančia siena – South West border.

Knygoje gal labiausiai pribloškia autorės patirtis ir veiklų spektras – nuo medikės iki gaisrininkės, nuo politologės iki antropologės, mokslų daktarės ir profesorės, kartu su palei sieną dirbančiais gelbėtojais gelbėjusios dehidratavusius, susižeidusius, išsekusius migrantus, kuriuos bandoma sulaikyti fizine siena.

Taigi autorė meta savo skaitytojui iššūkį apskritai pagalvoti, kas tai yra siena, kas yra valstybės siena – kaip linija žemėlapyje, kuri, jei neina kokia ežero ar upės kranto linija, realybėje apskritai yra tokia, nu, jokia. Linija, kuria manipuliuoja politikai, linija, kuria gąsdinami toli nuo jos gyvenantys rinkėjai, net neįsivaizduojantys, kas ten prie tos sienos realiai vyksta, linija, kuri perkerta sienai pakeliui pasimaišiusius miestus, iki šiol vis dar turinčius vieną infrastruktūrą. Siena, kuria bandoma pridengi narkotikų ir ginklų kontrabandos problemas, kurios nesprendžiamos ir nesuvaldomos didele dalimi ir lemia į pietus nuo sienos kylančias problemas, priverčiančias žmones ieškoti saugesnio ir geresnio gyvenimo šiaurėje.

“Slenkstis” vienoms klubietėms skaitėsi lengviau, kitoms sunkiau, man taip pat nebuvo lengva visą laiką išlaikyti susidomėjimą, tikrai vienos knygos vietos stipresnės, kitos silpnesnės, bet jau diskusijos virė kaip reikalas. Viena klubietė buvo šviežiai grįžusi po poros metų gyvenimo JAV, tad tikrai paantrino, kaip iškraipoma ir nesuprantama problema pačiose valstijose, kur žmonės galvoja, kad per tą sieną lenda iki dantų apsiginklavę, pilnomis kišenėmis narkotikų meksikiečiai. Bet siena nelabai stabdo narkotikų paklausos Amerikoj ir ginklų paklausos pietuose. Iš kitos pusės, skaitant iš karto sukasi mintys apie mūsų pačių atgrasymo sieną, kurią statom Baltarusijos pusėje. Iš vienos pusės – taip, gynybiniais tikslais, atgrasimo tikslais ir panašiai, bet yra ir JAV sienai panašus aspektas – humanitarinės krizės, siaubingomis sąlygomis keliaujančių žmonių ir taip toliau. Žodžiu, nesigauna čia taip paprastai atskirti juoda ir balta.

Labai rekoemnuoju pažiūrėti puikų CNN fotoreportažas apie sieną – https://edition.cnn.com/interactive/2018/12/politics/border-wall-cnnphotos/

O dabar jau pats laikas pagrįžti ir perskaityti iš naujo Veleria Luisseli “Lost Children Archive”, kažkaip nelabai audioformato knyga.

O į to read sąrašą įsirašau ir naujausią Ievos Jusionytės knygą Exit Wounds: How America’s Guns Fuel Violence Accross the Boarder.