Category: Fantasy

Palaidotas milžinas

~ kzL ~ Leave a comment

Kazuo Ishiguro jaunystėje tikėjosi dainų kūrėjo karjeros, kuri, žinia, nelabai susiklostė, bet dainų kūrimo įgūdžiai nenuėjo veltui. Autorius net pats yra pasakęs, kad savo romanuose naudoja viską, ką išmoko rašydamas dainas, būtent todėl ir jo knygose dažniausiai reikia esmės ieškoti tarp eilučių – kaip geroje dainoje (pilna idiotiškų dainų, kur nei tekste minties, nei tarp eilučių). Su “Palaidotu milžinu” gavosi absoliučiai neįtikėtinai: visų pirma, skaitant eilutes nuolatos galvoje sukosi – ir ką visa šitai reiškia, nieko nesuprantu, kur jie eina, kam eina ir kas čia per velniai visokie aplinkui puola, o perskaičius galvoje liko tik tai, kas tarp tų eilučių parašyta. Visa ta kelionė tarsi ištarus burtažodį pranyko ir liko tik knygos esmė. Nors man atrodo, kad vis tiek visų simbolių nesupratau, ypač tų minėtų iš upių lendančių velnių ir pabaisų. Tikriausiai reiktų knygą iš naujo skaityti, kas artimiausiu metu tikrai nenusimato.

O tarp eilučių parašyta knyga apie atmintį – kaip ji veikia mūsų gyvenimus, koks mūsų santykis su ja. Kiek mes norime pamiršti, kiek pamirštame nesąmoningai saugodami savo psichiką, kiek nugrūdame į sąmonės užkampius, nes bijome, nenorime daryti sprendimų, nujaučiame, kad įsivelsime į nesmagias situacijas. Kiek naudinga yra neprisiminti? O ar įmanoma gyventi nieko nepamirštant? Knygoje šalia gyvenantys britai ir saksai tik dėl to ir gali gyventi kaimynystėje, kad neatsimena, ką vieni kitiems yra pridarę – iš karto mintis lekia prie šiandienos aktualijų – kada, jei kada nors iš viso, ramiai galės gyventi uikrainiečiai ir rusai, palestiniečiai ir žydai? O kodėl mes, lietuviai, sau primename niekada nepamiršti? Užmaršties rūkas ne tik gelbėjantis, bet ir pavojingas.

Tarp eilučių ir apie mirtį, į kurią iškeliaujame po vieną, nepriklausomai nei nuo to, kiek ir kaip mylėta, nei nuo to, ar yra kas palydi.

Puiki knyga. Labai rekomenduoju knygų klubams, man atrodo, kad, jei ne klubas, knygos būčiau nepabaigus – ir kiek praradus. Verta savęs pakankinimo, jei nesiskaito, nes, kaip jau sakiau, paskui užslenka knygoje minimas rūkas, ir jokio vargo skaitytojas nebeatsimena. Tik rašytojo padovanotą dovaną.

_____________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”.

Piranezis

~ kzL ~ 2 Comments

“Piranezis” ilgokai užtruko eilėje, mano knygų draugės net pradėjo mane raginti greičiau imtis ją skaityti. Tų raginimų kiek prisibijau, nes paskui sukyla lūkesčiai ir tada jau bijausi didžių nusivylimų. Pirmiausia, aišku skaitytojui reiktų pasigooglint, kas per vienas tas Piranezis (Džovanis Batista Piranezis), o begoolinant pasimatys tokie grafikos darbai “Kalėjimai”, kurie tarsi duoda skaitytojui savotišką špargalkę knygos aplinkos įsivaizdavimui, o jau toliau visą knygos filmą kuri pats.

Knygos pradžioj mūsų herojus daug pasakoja apie savo aplinką, kambarius ir visokius juose vykstančius reikškinius, man net pasirodė, kad ten jau per daug visų tų pasakojimų, nieko ten nesupranti, ir jau buvau bepradėjus galvoti, kur čia visi tie įdomumai ir kiek čia galima paskui tą naivuolį sekioti po nesibaigiančias sales. “Naivuolis” tai didžiuliame pastate-labirinte klajojantis jaunas vyras – savotiškas robinzonas, kuris turi išgyventi keistame, nelabai žmogui pritaikytame pasaulyje, kur apatiniuose aukštuose tyvuliuoja jį maitinanti jūra ir kur ne kur galima užtikti kažkada čia gyvenusių žmonių pėdsakų. Paklaidinusi labirinte ir susukusi skaitytojui galvą bei davus keletą užuominų, autorė pradeda skaitytoją po truputį išvesti į “realybę”, o tada jau išsprogsta savo fanazija ir netikėtumais, kur telieki su mintim, kaip ji taip viską sugalvojo!

Sunku kažkaip papasakoti labai nesuspoilinus, nes bet kas spoilina, net jei pasakyčiau, ar buvo knygoje kitų žmonių, tad tik pridursiu, kad ši knyga yra geriausia medžiaga interpretacijoms ir diskusijoms – ką simbolizuoja pastatas-namas-labirintas, ką reiškia išėjimas ar vaikščiojimas į jį ir iš jo, prapuolimas jame ir sugebėjimas/ nesugebėjimas kontroliuoti tuos vaikčiojimus. Kosmosas toks, visiškai susuka galvą. Kažkaip net vėl norisi patirti tą patį efektą, tad pradedu dairytis į kitą autorės knygą, storulę “Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis”. Reikia kažkaip prastumdyti kitas knygas ir pagaliau perskaityti ir šią.

Labai rekomenduoju (nebent, jei negalite pakęsti “visokių fantazijų” ir skaitymų tarp eilučių). Iš tų knygų, kur pavydi visiems, kas dar neskaitė.

___________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

“Man savo ruožtu atrodė, kad senovės žmonių išmintis negali imti ir tiesiog pranykti. Niekas neima ir tiesiog nepranyksta. Tai neįmanoma. Ją įsivaizdavau kaip iš mūsų pasaulio srūvančią, kažkur nutekančią energiją.”

Drakula

~ kzL ~ Leave a comment

Kažkaip gyvenime prasilenkiau tiek su šiuolaikiniais, tiek su klasikiniais vampyrais – nei skaičiau knygų, nei mačiau filmų, gal kažkada labai seniai “Interviu su vampyru” ir viskas. Kartais net pačiai keista, kaip taip buvo įmanoma iškristi iš vampyrinio konteksto, ypač visų saulėlydžių ir seilėtekių. Bram Stoker “Drakulai” neturėjau jokių lūkesčių, na, galvojau, jei jau visai bus neįdomu, kažkaip perskaitysiu tuos 400 puslapių bendro vampyrinio išsilavinimo vardan, ir pati buvau didžiai nustebusi, kaip puikiai parašyta knyga, kaip skaniai skaitėsi. Žinoma, knygoje yra visokių laikmečio ypatybių – moterys labai trapios ir jautrios, nuolatos išblykšta, o vyrai visi pasiryžę mirt už garbę ir teisingumą. Bet, matyt, buvo visai gera skaityti apie pradingusį pasaulį, kuriame, išskyrus paranomalius reiškinius, viskas taip paprasta ir aišku.

Ir buvo baisu! Skaitydama vakarais būčiau mielai ant kaklo pasikabinus rumunų kaimiečių dovanotą kryželį ar pasidabinus česnakų vainiku. Ir nuostabaus grožio “lūpos kaip vyšnios” vampyrės karstuose ar į langus besidaužantys šikšnosparniai vampyrai jaukumo tikrai nesukuria.

Likau, žodžiu, pati nustebus, kaip labai man patiko ta siaubo pasaka. Jei sugalvosit skaityt, dėl viso pikto ant naktinio stalelio pasidėkit česnako galvą. Kai perskaitysit, galės keliauti atgal į virtuvę.

Siela sumuštinių dėžutėje

~ kzL ~ 2 Comments

Žinokit, jau ir nebežinau, nuo kurio galo pradėti girti šią knygą. Ją skaitydama nuolatos stebėjaus ir džiaugiausi autorės talentu. Ne tik iliustruoti savo knygą (kas apskritai yra kosmiškai fantastiška), bet taip perkelti mitologiją į šiandieninį gyvenimą, o kartu atskleisti vaikų pasaulį, kuriame toli nuo suaugusiųjų ausų pasakojama, bauginamasi ir mėgaujamasi siaubo istorijomis.

Šios knygos laukiau labai nesidomėdama, kas ten bus, tad labai maloniai buvau nustebinta knygos struktūros – pirma eina nelabai baisi Kotrynos Zylės pasakojama istorija, o paskui – Kotrynos tėčio, pasakų senelio, žavingai paprastas (ne prastas, o toks tiesiog kažkoks naminiai kasdieniai paprastas, neištaigingas, nepotosiškas) kokios nors pirmojoje istorijoje dalyvavusios būtybės (laumės ar giltinės) ar tradicinės (jau dabar ir šito žodžio nebegalėsim kaip paprastai vartoti) šventės (Užgavėnių) apibūdinimas, paaiškinimas. Duotų kas jums tokius senelio pasakojimus šiaip paskaityti, tai visi vaipytųmėmės ir vartytume akis, o Kotrynos Zylės knygoje lauki nesulauki, kad sužinotum, kaip baigėsi nelabai baisi istorija ir kodėl atsitiko, kaip atsitiko – nes taip pasaulis surėdytas. Šitas dviejų pasakotojų žaidimas buvo toks netikėtas, bet toks vykęs, žavingas ir labai prasmingas, kad nežinau, kaip atsidžiaugt.

Visos istorijos ir tėčio intarpai taip išglostyti ir išmyluoti, kad, atrodo, nėra nė vieno nereikalingo žodžio. Istorija trunka tiek, kad užtektų vieną kartą įkvėpti, panerti ir jau tada skaityt iki pabaigos, nes atsitraukti niekaip neįmanoma – perskaitai, o tada greičiau verti paskaityt “išaiškinimą”, o tada vėl stebiesi “šiuolaikine” interpretacija ir begaline autorės fantazija.

Iš kitos pusės, skaitant šią knygą man norisi bliauti, kokius baisiai nuobodžius tekstus turi skaityti pagrindinės mokyklos mokiniai – ale, sudėvėkit geležines kurpes ir jei dar norėsite skaityti, tada jau duosim įdomių tekstų. Deja, dauguma kurpes nuspiria velniop taip ir nepatyrę skaitymo džiaugsmo. Aš labai viliuosi, kad mokyklose bus drąsių mokytojų, kurie kūrybingai panaudos “Sumuštinių dėžutę”.

Ir kad nepamirščiau, “Sumuštinių dėžutė” man priminė ir surezonavo (čipas veikia) su Neil Gaiman “American Gods”, kurioje šiuolaikiniam pasauly bastosi pamiršti dievai.

Penki su pliusu mano vertinimas ir einu pirkt ir siųst visiems giminaičių ir draugų vaikams, kur ne Lietuvoj. Nes kai išvažiuoji į kitą šalį, paskui tave išvažiuoja ir mitologija (žiūr. “Amerikos dievai”) ir geriau jau žinoti, ką daryti, jei laumė grobia tavo brolį arba kaip parašyti sms į anapus.

———————————————-

Už knygą dėkoju Kotrynai Zylei ir leidyklai “Aukso žuvys”. Taip, taip, esu visiškai šališka ir neobjektyvi. Jei visi taip gerai rašytų, visus išsijuosusi taip pat girčiau jais džiaugčiausi ir šaukčiau pasauliui apie stebuklą – tikrai negaila.

Amerikos dievai

~ kzL ~ 3 Comments

Image result for amerikos dievai

Ooo, dievai, Neil Gaiman nenustoja stebinti. Su šia knyga – įdomi istorija. Praėjau klausyti audio ir numečiau. Nesiseka man klausyt fantazy – dažnai atrodo, kad nieko nesuprantu, kas ten vyksta, galvojau keliaut į biblioteką ieškoti vertimo (iš tiesų, tai Gaimano fantazija tokio lygio, kad smegenys neišneša). Tada ėmėsi klausyti mano vyras ir visą klausymo laiką buvo taip apžavėtas, kad net sugundė mane imtis šios knygos iš naujo.

Tai va. Nors vis tiek bent jau perversti norėčiau vertimą, o 20 valandų trukmės klausymas labiau priminė darbą nei atsipalaidavimą, turiu pripažint, kad knygos idėja yra nuraunanti stogą ir sujaukianti protą: kas atsitinka galingiausioms dievybėms, kurioms kažkada meldėsi ištisos tautos, kai visi garbintojai papraščiausiai išmirė ar emigravo, na, kad ir į JAV? Ar pagalvojote, kiek per amžius amžinuosius tokių bedalių dievų prisikaupė? Kokia didelė jų konkurencija tarpusavyje ir su naujaisiais dievais – Media, Internetu ir Kreditine Kortele? O ar ir šių naujų dievų nelaukia toks pats likimas?

Tikriausiai Neilo Geimano gerbėjams šios knygos nebereikia reklamuoti, o štai neskaičiusiems rekomenduoju pro ją nepraeiti ir pasinerti į crazy Geimano žaidimą. Beje, audio knygos pabaigoje yra labai įdomus interviu su autoriumi. Apie knygos rašymą, baladojimasi po pasaulį ir t.t.