Prieš važiuodama į Göteborgo knygų mugę buvau sudariusi apytikrę programą mums visai dienai. Didžiulis pliusas buvo tai, kad į iPhone galima buvo atsisiųsti mugės app’ą, kur galėjau sudaryti dienos programą su seminarų/susitikimų laikais ir vietomis.
11.00 Pokalbis su Anna Arutunyan, knygos “The Putin Mystique” autore
11.30 Ingrid Betancourt. Klausydamos jos šiek tiek apsiverkėm (kartu su dar krūva žmonių) ir apsisprendėm perskaityti jos knygą.
14.20 Rūta Šepetys. Pasakojo ir apie savo naujausią knygą “Out of The Easy” ir mūsų paklausė, ar mes galėtume su ja nusifotogtafuoti (o ne atvirkščiai) 🙂
16.30 John Boyne, knygos “Berniukas dryžuota pižama” autorius kalbėjo apie savo naujausią knygą “The Terrible Thing That Happened To Barnaby Brocket”
17.30 Colm Tóibín kalbėjo apie savo knygą “New Ways to Kill Your Mother “. O lapkričio mėnesį turėtų pasirodyti “The Testament of Mary”
Eilė prie įėjimo (Nuotrauka iš Norstedts leidyklos puslapio)Prieš pat mugę knygos forma buvo išleista Pussy Riot narės N.Tolokonnikovos baigiamoji kalba teisme. (Nuotrauka iš Norstedts leidyklos puslapio)Rūta ŠepetysA.Strindbergo draugijos monterio detalė“Netrukdyti. Skaitantys vaikai”
Pirmoji krūva pirkta pačioje mugėje, o antroji krūva pirkta kelyje tarp viešbučio, kuriame nakvojome, ir parodų rūmų, kur vyko mugė.
R.Sepetys “Tarp pilkų debesų”
A.Moore “The Lighthouse” (Booker 2012 trumpasis sąrašas)
D.Levy “Swimmming Home” (Booker 2012 trumpasis sąrašas)
J.Barnes “The Sense of Ending”
A.Hollinghurst “The Stranger’s Child”.
Dar pirkau Pussy Riot narės baigiamąją kalbą teisme ir kartu su K.Ž.L. “prasinešėm” per mano mėgstamos vaikų knygų leidyklos “Olika” stendą, o dito.se, prekiaujantys e-knygomis nemokamai padovanojo E. L. James “Fifty Shades of Grey”
O Pocketshop knygynuose nusipirkau
K.O.Knausgård “Min kamp 1”
H.Söderberg “Rimtas žaidimas” (yra išleista ir lietuviškai “Vaga”, vertėja E.Stravinskienė)
F. Scott Fitzgerald “The Great Gatsby”
A.Towles “Rules of Civility”
J.Kerouac “Kelyje”
M.Wadensjö “Förlossning”
Mes vakar panašiai taip ir atrodėme traukinyje skaitydamos. Tik truputį mažiau elegantiškos su truputį paprastesnėm šukuosenom
K.Ž.L dabar traukinyje pakeliui į Stokholmą. Aš gi sėdžiu darbe vis dar pilna savaitgalio nuotaikų ir kažkaip bandau susikaupti.
Apie mugės įspūdžius tuoj abi pulsim rašyti, bet aš norėjau parašyti mažą intermezzo apie mano draugę K.Ž.L, kad ji žinotų, kaip man ji yra svarbi.
Atrodo, susitikom, galėjom prisipasakoti, bet aš kažkaip jaučiuosi nepasakiusi savo draugei, kokia man svarbi jos draugystė ir kaip aš džiaugiuosi, kad Lina yra mano gyvenime.Tie, kurie ją pažįsta in real life supranta apie ką aš kalbu ir turbūt pritariamai linksi galvomis.
Iš Linos aš mokausi labai daug įvairių dalykų. Pavyzdžiui, gimnazijoje, kur mes pirmą kartą susitikome, Lina man parodė, kad galima būti labai ambicinga, labai tikslingai siekti to, ko nori, bet tuo pačiu metu būti atidi, draugiška ir atvira pasauliui. Iš Linos labai norėčiau išmokti tiesumo. Ji turi drąsos sakyti dalykus atvirai, ji moka pastovėti už save ir mano akimis žiūrint yra superdrąsi. Va, tikiuosi, kad ta jos drąsa užsikrėsiu ir išmoksiu ,pavyzdžiui, į keliones žiūrėti mažiau problematiškai. Vakar Lina papasakojo, keliose šalyse jos vaikai jau yra pabuvę, tai supratau, kad man reikia baigti matyti vien problemas ir išmokti keliauti kartu su savo mažiais.
Ir dar esu labai dėkinga už tai, kad Lina, neturėdama laiko, sutiko kartu su manim rašyti šitą blogą, už siuntinius su knygom, už rekomendacijas, už išmokymą paisyti vertimo, už atvirutes. Esu labai dėkinga už feministinius pokalbius, už juoką kartu (vakar traukiny garsiai juokėmės, kai Lina skaitė ištraukas iš P. Hoeg knygos ), už įkvėpimą būti geresne mama ir geresniu žmogumi apskritai.
O dabar spėkit, kas šį savaitgalį stumdysis ir kultūrinsis Göteborgo knygų mugėje?
Skaitau mugės aprašymą ir džiaugiuosi “Göteborg Book Fair is the biggest meeting place for the book trade in the Nordic countries. ” ir “The Book Fair 2011 offered more than 3,000 different programmes and events with about 2,100 participating speakers.”
New York Times knygos apžvalgoje rašo “nor do I know how someone so young — Rachman turns out to be 35, though he looks even younger in his author photo — could have acquired such a precocious grasp of human foibles. The novel is alternately hilarious and heart-wrenching, and it’s assembled like a Rubik’s Cube. I almost feel sorry for Rachman, because a debut of this order sets the bar so high.”
The Washington Post “”The Imperfectionists” is about what happens when professionals realize that their craft no longer has meaning in the world’s eyes (think of all those hardworking monk-scribes idled by Gutenberg) and that the only people who really understand them are on the same foundering ship, and that, come to think of it, they really loved that damn ship for all it made their lives hell.”
The New Yorker “Rachman, a former editor for the International Herald Tribune, paints the characters’ small dramas and private disappointments with humanity and humor. Throughout, italicized asides take us through fifty years of the “stolidly black-and-white” paper’s history, from heyday to decline.”
Nuostabus atradimas – knygos apie mažą drambliuką Pomelo, kuris gyvena sode po piene.
Autorė – Ramona Badescu, o iliustravo Benjamin Chaud
Teksto nedaug, iliustracijos labai smagios, ir kas geriausia- yra plotmė tinkanti ir suaugusiems (šiek tiek egzistencinio nerimo).
Visų knygų nepavyko nupirkti, nes ankstesniųjų leidimų knygos išparduotos, bet planuoju nusipirkti kokia nors kita kalba, kad ir ispanų, ir kiekviename puslapyje parašyti išverstą tekstą.
Pomelo gyvena po pieneGal straublį reikėtų nešioti kaip turbaną?
Pomelo bijo baisių pasakųPomalo mėgsta važiuoti and sraigės GigiPomelo slepiasi levandoseŽiemos smagumai, kai sodas būna tuščiasAr užaugus baigiasi visos linksmybės?Kai užaugi, supranti, jog egzistuoja ne vien ledai ir saldainiaiMatomas-nematomasTaip -Netesinga- neteisingaTurėti – būtiViskas – Nieko
Rašau trumpai. Tarsi telegramą, nes trumpam pasišalinau iš LEGO statybietės, o darbų generalinis rangovas piktai liepia grįžti ir užbaigti statyti Londono ledų autobusą…
S. Oksanen nauja knyga pasirodys šio mėnesio 31 dieną.
Knyga vadinasi Kun kyyhkyset katosivat. Man googlas verčia š švedų kalbą “Kai balandžiai pralaimėjo…”
Kiek suprantu knygos temos skaitytojams jau pažįstamos: pasirinkimas, lojalumas, prisitaikumas ir neprisitaikymas, okupacija.
Estijoj knyga išleidžiama viena diena anksčiau, ir tai sutampa su filmo “Valymas” premjera.
Pirmasis Kareninos ir Vronskio susitikimasAna ir Vronskis negali vienas be kitoScena iš lenktyniųDėl Vronskio kaltės lenktynėse jo mėgstamas žirgas Frou-Frou smarkiai sužeidžiamas“‘Alexsey Aleksandrovich! What is it you want of me?”‘ Karenina nebegali slėpti savo romano nuo vyro ir viską jam papasakoja “‘I want you not to meet that man here, and to conduct yourself so that neither the world nor the servants can reproach you…not to see him.Pabaiga
Kitą savaitę su vaikais inscenizuosime “Trainspotting”
K.Ž.G
Po “Anos Kareninos” norėjau skaityti kažką trumpesnio, be jokių epinių intencijų. Ir todėl skaičiau Kim Thúy “Ru” -150 puslapių, kuriuose autorė pasakoja apie gyvenimą pasiturinčioje šeimoje Pietų Vietname, apie tai kaip šeima pabėgo į Malaiziją, apie naujo emigrantiško gyvenimo liūdesį Kanadoje, apie savo vaikus.
Romanas autobiografinis, bet autorė ignoruoja chronologiją ir iš gyvenimo fragmentų kuria nenusakomai gražų, kažkuo vaikystės spalvotas pablukusias nuotraukas primenantį tekstą.
Romanas labai palankiai sutiktas ir kritikų išgirtas ir Kanadoje, ir Europoje. 2010aisias gavo Kadanos svarbiausią apdovanojimą Governor General’s Award
e i Quebec och i Europa, buvo nominuota Prix des cinq continents de la Francophonie literatūrinei premijai ir gavo prancūzų Grand Prix RTL-LIRE.
The Guardian rašo “Thúy’s impressionistic approach means the book can feel rudderless, but the stories are poetic and powerful.”
The Independent: “the effect is moving, as she suggests that the survivor learns the ability to endure sorrow while holding a steady gaze, “no matter the mood of the moment“.”
Buvau pasižadėjusi sau šią vasarą dar kartą perskaityti “Aną Kareniną”, nes mokykloje ją tik akimis peržvelgiau, skaičiau pamokai, o ne sau.
Prieš kelias dienas baigiau ir negali apsakyti, kaip džiaugiausi, kad ją dar kartą skaičiau. Skaitydama galvojau apie tai, kad galbūt “Aną Kareniną” skaityti
Keira Knightley Anos vaidmenyje. Filmas turėtų pasirodyti Rusijoje, Ispanijoje, Airijoje jau rugsėjį. Švedijoje teks laukti iki kitų metų vasario (spėkit, ar aš tuo patenkinta)
mokykloje yra ankstoka, kad suprastum daugybę niuansų. Kai man buvo 17-18 metų aš niekaip negalėjau suprasti kompleksiškumo, veikėjų minčių, jų sprendimų.
“Anai Kareninai” skaityti reikia tikrai daugiau patirties nei kad aš turėjau mokykliniais laikais. Atsimenu, kaip aš tada visiškai nesupratau Anos apsisprendimo palikti šeimą ir pasirinkti Vronskį. Ir dabar to nesuprantu, bet užtat suprantu pasekmių baisumą.
L.Tolstojui ploju atsistojusi už jo sugebėjimą sukurti daugialypius veikėjus, už tai, kad jie sudėtingi, įdomūs, už tai, kad autorius leidžia įlįsti į jų galvas, į jų gyvenimus. Man, daugiausiai skaitančiai šiuolaikinę postmodernistinės pasakojimo tradicijos įtakotą literatūrą , “Anna Karenina” buvo malonus panėrimas į klasiką “su praba”.
Mano nuomone, L.Tolstojui labai pavyko pavaizduoti Kareninos ir Vronskio santykių klaustrofobiškumą, Annos izoliaciją nuo visuomenės, nuo vaiko.
Tragiška, kad vienintelis žmogiškas ryšys, dėl kurio tiek daug buvo paaukota, sunyksta būtent dėl paties ryšio intensyvumo: kai Anos padėtis komplikuojasi dėl visuomenės smerkiančio požiūrio į ją, Vronskį dusina ne visuomeninės dogmos, bet pati Ana, jos auganti paranoja ir besivystanti depresija.
Kartais taip norėjau papurtyti Vronskį. Man, rodos, jis niekada nesuprato savo santykių su Ana padarinių, niekada nesuvokė, ką tai reikš jiems abiems, jei Ana paliks savo santuoką ir gyvens su juo. Nesuprato, ką tai reiškia, kai ji bus atkirsta nuo savo socialinio statuso, nuo savo ankstesnio gyvenimo ir nesuvokė, jog dėl to, kad pasirenka jį, Anos pasaulis sumažėja milijoną kartų.
Žiūrint iš feministinės perspektyvos (kitaip žiūrėti į pasaulį nemoku), L.Tolstojus pavaizdavo moterims atšiaurų ir jas kontroliuojantį pasaulį.
Seriale “Sex and the City” herojė Miranda sako “The only two choices for women; witch and sexy kitten.” L.Tolstojaus knygoje pasirinkimų moterims ne ką daugiau.
Gali naiviai eiti nustatytu keliu (vyras, santuoka, vaikai) ir tikėtis geriausio, kaip kad Kitty.
Jei santykiai su vyru nenusiseka, kaip kad Dolly, tai gyvenimo prasmingumą teks susikonstruoti pačiai per vaikus ir tapti “višta su viščiukais” (būtent taip Dolly apibūdina knygos veikėjas Levin ).
O jei spjausi į santuoką, kaip kad padarė Ana, jei nevaidinsi spektaklio, kad esi patenkinta, jei rinksiesi tai, ko nori, o ne tai, ką liepia normos, anksčiau ar vėliau teks lįsti po traukiniu, nes privalai būti nubausta.
Ir dar… Noriu pasidžiaugti- dalį knygos skaičiau rusiškai. Po pirmojo puslapio maniau apsverksiu, nes kaip per rusišką viduržiemio pūgą per tekstą kelią skyniausi. Galvojau, kad praradau gebėjimą skaityti rusiškai ir dėl to tikrai labai gailėjausi. Bet po pusvalandžio, po valandos akys tarsi atsivėrė, kirilicos raidės skaitėsi taip kaip reikėjo, ir aš po namus vaikščiojau išsišiepusi su tuo rusišku knygos leidimu rankoje. (Dar svečiai buvo užėję, tai aš knygą strategiškai matomoj vietoj padėjau, cha cha cha!)
Pavydžiu tiems, kurie turėjo progą pamatyti A.Cholinos “Anną Kareniną”. Siaubingai pavydžiu
Mano vasarą skaitomos knygos mažai kuo skiriasi nuo tų, kurias skaitau likusiais mėnesiais. Na gal tokios lengvesnės geriau skaitosi, karštą dieną šaukštu kabinant mėlynes.
Šia vasarą jokių skaitymo planų neturiu išsskyrus tik vieną norą- iš naujo perskaityti “Aną Kareniną”, kurios visiškai nieko neprisimenu, išskyrus traukinį, Aną ir Vronskį.
Pirmą kartą skaičiau gimnazijoje paskubomis, praleisdama puslapius, kad tik spėčiau perskaityti iki tos literatūros pamokos, kai ją nagrinėjome.
Žodžiu, mea culpa, kad aš tokią gerą klasiką taip apgadinau, ir Tolstojus perlus tokiai kiaulaitei mėtė.
Dabar sėdžiu ir skaitau švedišką seną vertimą, kurį sudaro trys gražūs padabni tomeliai, ir kuriuos žadu ramiai su pasimėgavimu perskaityti.
Prieš 4 metus atostogavau Graikijoje, Kefalonia saloje. Toj kelionėj ir apturėjau vieną patį gražiausių skaitymo potyrių, iki šiol namuose kalbam apie Graikija su tokia lyrine gaida balse.
Ir nors per TV ir radiją dabar Graikija asocijuojasi su eurokrize, ekonomika, streikais ir bedarbyste, man visai neatrodo, kad kalba eina apie TĄ Graikiją.
Manojoj Graikijoj jokių krizių nėra, manoji Graikija tai ilga diena prie jūros po geltonais skėčiais ant mėlynų gultų su krūva knygų.
Naiviai užsikemšu ausis ir ignoruoju visas neigiamas naujienas. Galų gale yra ten tokių nekintamų dalykų, nuo antikos egzistuojančių konstantų, kurių neveikia nei bankrotai, nei rinkimai.
Pavyzdžiui, jūra. Pavyzdžiui dramatiški tarp savęs kariaujantys graikų dievai. Pavyzdžiui, mitai.
“Pyktį, deive, apdainuok Achilo…” //Homeras
Atsimenat, kokia nevaldomo Achilo pykčio priežastis? Achilas baisingai supyksta ir puola žudyti (kad net Dzeusas sureaguoja) po to, kai Hektoras kovoje nužudo Achilo draugą Patroklą.
Kiek skaičiau internete, tai daug kur radau, jog Homeras tiesiai šviesiai nenusako, kokie iš tikrųjų yra santykiai tarp Achilo ir Patroklo, o ką tik Orange premiją laimėjusioje Madline Miller knygoje “The Song of Achilles”, kur naujai interpretuojama “Iliada”, be jokių užuominų rašoma, jog Achilas ir Patroklas mylėjo vienas kitą, buvo meilužiai ir gyveno kartu daug metų.
Patroklas ir Achilas
Pasiėmusi skaityti knygą nežinojau, jog tai “Iliados” interpretacija. Ir gerai, kad nežinojau, nes man Homero kūryba yra nelabai traukiantis iššūkis, nes po antikos literatūros kurso mokykloje likau tokia hegzametro atbaidyta.
Bet vos pradėjusi skaityti negalėjau atsitraukti.
Knyga rašyta ne iš Achilo, bet iš Patroklo pozicijos. Jis – jaunutis princas, nesugebantis patenkinti tėvo vilčių, ir po vieno blogai pasibaigusio incidento su bendraamžium išsiunčiamas į karaliaus Pelėjo rūmus, kur sutinka jo sūnų Achilą.
Verčiau lapą po lapo, negalėjau atidėti. Skaičiau pasišviesdama prožektoriuku vidury nakties, atsargiai versdama lapus, kad nepažadinčiau kitų. Knyga įtraukianti, nors iš pat pradžių aišku, kuo istorija baigiasi, o knygos tekstas (skaičiau angliškai) nesipriešina. Man imponavo tai, kad nors M.Miller knyga nėra poezija, jog kalba yra daug švaresnė ir tiesesnė nei Homero, jai vistiek pavyko išlaikyti pasakojimo poetiškumą.
D.Ligare “Achilles and the Body of Patroclus, 1986”
M.Miller Achilas žmogiškas, su abejonėmis, su baimėmis, silpnybėmis, o ne šiaip sau kokia žudanti mašina kaip maniau anksčiau. M.Miller klausia, ką reiškia būti herojumi ir kaip juo tapti?Ar Achilas yra didvyris nuo gimimo, ar jis juo tampa? Ar būtent jėga palydinti metamą ietį apsprendžia didvyriškumą?
Man pasirodė įdomu tai, kad viena vertus Achilas reprezentuoja hegemonišką vyriškumą. Jis- karys, atletiškas, fiziškai stiprus, autoritetingas, ambicingas. Antra vertus, jis homoseksualas, jo nedomina santykiai su moterimis, nors jis to pats neakcentuoja, bet ir nesepia savo santykių su Patroklu.
A.Tereškinas knygoje “Vyrų pasaulis. Vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje” rašo, jog subordinuotas vyriškumas dažniausiai siejamas su homoseksualiais vyrais. Bet Achilą sunku traktuoti kaip subordinuotą, ir tai, žinoma, susiję su antikiniu požiūriu į seksualumą.
Achilo jėga, ryžtas, pyktis kyla būtent iš tos meilės Patroklui. Ar būtų jis didvyris nei nejaustų tos meilės?
Pagyrimų knygai nestinga:
“Extraordinary… Beautifully descriptive and heartachingly lyrical, this is a love story as sensitive and intuitive as any you will find.” Daily Mail
“sharply written, cleverly re-imagined, enormously promising debut” USA Today
“The Song of Achilles joins a venerable tradition. Taking an ancient story, it interprets the milieu and culture from which it arose, presenting the material through a modern sensibility. It should be read and enjoyed for itself, but if Madeline Miller’s novel sends the reader back to Homer and his successors, she is to be thanked for that as well.” Washington Independent Review of Books
“Even for a scholar of Greek literature, which Miller is, rewriting the Western world’s first and greatest war novel is an awesome task to undertake. That she did it with such grace, style and suspense is astonishing.” The Dallas Morning News
Nors knyga ir laimėjo Orange premiją, yra knygai negailinčių kritikos.
The Telegraph : “Miller’s win represents a triumph of glitzy story-telling over literary depth. She has forged something with its own compelling nature, and, in its choice of subject – the loving, and sexual, relationship between two men – something that promotes tolerance.”
NYTimes apžvalgininkas mano, jog M.Miller nepavyko suteikti autentiškos kalbos herojams. “The real Achilles’ heel of this book is tone — one made disastrously worse by the author’s decision to metamorphose an ancient story of heroes into a modern tale of hormones. A great problem facing writers who want to update or adapt myth and classical history is diction: how should these people sound? ”
Šitai manyčiau yra vien skonio reikalas. Man pačiai tikrai nekliudė, kad Patroklas ir Achilas nekalbėjo taip, kai antikos graikai, greičiau atvirkščiai. Man lengviau suvokti Patroclus ir Achilles, kai jie kalba šiandienine kalba, o ne homeriška maniera.
Dar kritikas knygą vadina “soft-porn prose” ir “modern tale of hormones“, su kuo aš vėl nesutikčiau (gal jis ir aš ne tą pačią knygą skaitėm?). Ir ta tokia jo pozicija mane erzina. Man kaip tik ir pasirodė, jog būtent ta lyrinė, jausminė pasakojimo pusė, ta paaugliška pirmoji meilė perauganti į visą likusį gyvenimą besitęsiančius santykius, ir yra knygos stiprybė. Būtent ta aiški autorės M.Miller pozicija, jog jausmai, jog ir kūniškas ir romantiškas vienas kito ilgesys nėra rezervuoti vien heterogeniniams santykiams, sustiprina pasakojimo stuburą ir pateisina patį Achilo mito perrašymą.
Per trumputes atostogas praleistas Österlen (pietrytinėje Skonėje) dar spėjom užsukti ir į vieną labai gražų antikvariatą “Mitt i byn” (“Vidury kaimo”), kurio savininkė viena dailininkė, ir kurio palėpėje galima išsinuomoti kambarį nakvynei.
Nuotrauka iš antikvariato internetinio puslapioNuotrauka iš antikvariato internetinio puslapioNuotrauka iš antikvariato internetinio puslapio
Tas, kuris pabaigoje turi daugiausia knygų, laimi.
O iš šitoje gražioje knygų spintoje sudėtus šešis H.C.Andersen pasakų tomus aš nusipirkau ir parsivežiau namo.
knyguziurkes.com 