Prieš važiuodama į Göteborgą sumaniau pasiaiškinti, kokiomis literatūrinėmis asmenybėmis miestas gali didžiuotis ir paaiškėjo, jog viena mano mėgstamiausių švedžių poečių Karin Boye gyveno Göteborge.
Jos kūrybos lietuviškai neradau, labai labai gaila.
Buvau jau beišverčianti vieną jos eilėraščių lietuviškai, bet radau jį angliškai:
My skin is full of butterflies, of fluttering wings –
they flutter out across the meadows and enjoy their honey
and flutter home and die in sad small spasms,
and not a grain of pollen is disturbed by light feet.
For them the sun exists, the hot, immeasurable, older than the
ages…
(David McDuff vertimas)
Be poezijos, K.Boye rašė prozą. Distopinėje apysakoje “Kallocain” ji nupiešia niūrią ateities visuomenę, kuri yra nuolat
kontroliuojama, kur net žmonių mintis galima atskleisti suleidus jiems Kallocain’o.
K.Boye apysaka LABAI daug kuo primena G.Orwell “1984”, bet yra išleista kone dešimtmečiu anksčiau -1940 metais. Įkvėpimas parašyti knygą apie valstybę, kur kiekvienas gali būti nubaustas už antivalstybines mintis, K.Boye atėjo jos kelionių į Sovietų Sąjungą metu.
K.Ž.G
Savaitgalį praleidau Göteborge. Šiemet pati nebėgau pusės maratono Göteborgsvarvet, bet buvo bėgančių šeimos narių, tai šeštadienį praleidau stovėdama prie bėgimo trasos, šaukdama Hejja hejja, mosuodama vėliavėle.
Ir nors maniau, kad pavyks paskaityti važiuojant pirmyn ir atgal, tie mano planai buvo gerokai sujaukti, nes kai kurie šeimos nariai (pirštais nerodysiu) buvo labai nenusiteikę sėdėti 4 valandas mašinoje, tad man teko linksmintojos dalia: ir muilo burbulus pučiau, ir Teletabius rodžiau ir teatrą galinėje sėdynėje vaidinau.
Žodžiu, perkskaičiau gal kokius 2 lapus. Maksimum.
Na, atrodytų, kuo čia tas 21 kilometro bėgimas yra susijęs su knygomis. Bet su knygomis viskas yra susiję :-), netgi bėgimas.
Ar žinojot, kad Haruki Murakami yra bėgikas? Jis per savaitę nubėga 60 kilometrų. Bėgioti jis pradėjo būdamas 33, Bostono maratoną jis bėgo 6 kartus, New York -3, o 1996 metais jis nubėgo 100 kilometrų ultramaratoną. Jis teigia, jog jam bėgioti yra būtina, kad jis gebėtų sėdėti ir rašyti knygas. H.Murakami yra parašęs knygą “What I Talk About When I Talk About Running”, kurioje jis pasakoja, kaip jis ruošiasi maratono bėgimui ir lygina bėgimą su knygos rašymu.
Kai kartais bėgiojant pradeda skaudėti raumenis, kojas, kelius ir pan. visad prisimenu H.Murakami pasakytus žodžius: “Pain is inevitable, suffering is optional” (Skausmas yra neišvengiamas, kentėjimas yra pasirinktinas).
Kai kalba užeina apie bėgančius rašytojus dažniausiai šalia H.Murakami 
paminima J.Carol Oates. H.Murakami pabrėžia, jog bėgiodamas jis apie rašymą negalvoja, tačiau skirtingai nuo jo, J. Carol Oates bėgiodama savo galvoje sudėlioja charakterius, įvykius, kalbą:
“The structural problems I set for myself in writing, in a long, snarled, frustrating and sometimes despairing morning of work, for instance, I can usually unsnarl by running in the afternoon.”
Interviu apie bėgimą su H.Murakami galite perskaityti čia
Interviu su Joyce Carol Oates rasite čia
K.Ž.G
Visas mūsų fakultetas kraustosi, (ne tik iš proto, bet ir į kitas patalpas) tai dabar visur visi pakuoja savo daiktus į dėžes, rūšiuoja senus studentų darbus ir klausosi muzikos tai darydami. Ir aš per Spotify klausausi muzikos. Turiu pasidariusi net muzikos, susijusios su knygomis/skaitymu/rašytojais, sąrašą. Čia keletas dainų iš to sąrašo.
Kažkuriame interviu su M.Bellamy skaičiau, kad G.Orwell “1984” turėjo didelės įtakos Muse albumui “The Resistance”.
Aqualung dainoje yra gana daug aliuzijų į W.Shakespeare “Vasarvidžio nakties sapną”.
W.Gibson sci-fi knygos turėjo įtakos U2 dainai “Zooropa”
Na, o čia nelabai tiesiogiai apie knygą, bet šita P.Gabriel daina man kažko paskutiniu metu labai patinka.
Ryan Adams dainuoja apie Sylvia Plath
The Police dainuoja “Just like the old man in that book by Nabokov…”
K.Ž.G
Viename mano mėgstamiausių knygų blogų švedų kalba aptikau blogo autorės komentarą, jog labai didelė lengvosios moteriškos literatūros dalis dėl kažkokių nežinomų priežasčių labai dažnai gauna viršelį su pora moteriškų kojų.
Niekada apie tai nepagalvojau, bet palandžiojau po internetą – tikrai! Vos po 5 minčių paieškos radau visą krūvą tokių viršelių su kojomis (daugumoje viršelių tos kojos yra apautos aukštakulniais)
Ar turit kokį nors paaiškinimą, kodėl ant tų viršelių tiek daug kojų?
Kodėl yra būtent tokia moterims skirtos lengvos literatūros estetika?
K.Ž.G
Tikriausiai daugeliui taip būna, kad tam tikrais gyvenimo periodais skaitosi tam tikros knygos. Žiemą man labai norisi skaityti apie žiemą, o paskutiniu metu “įkritau” į V.Woolf ir S.Plath, bet prieš kokius 10 metų jos tikrai prie manęs neprilipo.
Bet turiu dar vieną tokia startegiją: neskaičiau knygų apie besilaukiančias moteris, nėštumus ir kitus panšius dalykus, kai pačiai tai teko patirti ne knyginiame, o tikrame gyvenime. Nervai nelaiko 🙂
(Vienintelė išimtis- R.Yates “Revolutionary Road”, bet kai suvokiau, kas vyksta, knygos grožis buvo mane jau per daug įtraukęs).
Visos knygos, kurias žinojau paliečiant šitą temą turėjo kantriai laukti laiko, kai galėsiu jas skaityti mažiau įsijautusi.
Taigi po D.Gluchovsky klaustrofobiškos kelionės po Maskvos metro, po B.Schlink laiko išblukintų užuominų apie holokaustą buvo pats laikas kibti į ką nors visiškai kitokio. Norėjau kažko lengvo, linksmo ir greito, o tam reikalui puikiai tiko S.Bilston “Bed Rest”.
Kažkada rašiau bloge, jog nenoriu naudoti termino chick lit, nes tai šitą žanrą menkinantis terminas. Ir nors apie patį žanrą yra prirašyta daugybė jį peikiančių tekstų, nors ir tenka pripažinti, kad yra parašyta tikrau daug visai prastų knygų, būtų neteisinga jį nuvertinti. Kai kurios šio žanro knygos man net labai patiko: H.Fielding “Bridget Jones dienoraštis”, L.Weisberger “Velnias dėvi Pradą”.
Gal tai ir nėra didžiausią įspūdį paliekančios knygos, bet ne kartą, kai norėjau pralinksmėti, kai norėjau skaityti greitai, be jokių intelektualinių kliuvinių ir “nobeliškai” sudėtingų tekstų, skaičiau būtent knygas apie tas 20-40 metų moteris, kurios bando surasti tą vienintelį, o tuo pačiu galinėjasi su viršsvoriu, pamestų draugių ašaringais pasakojimais, šefais iš pragaro, sudėtingais santykiais su šeima ir t.t.
Skaičiau jas ir nebijau to papasakoti. Intelektualinio/ kultūrinio snobizmo ir taip visur pilna, tai aš nevaidinsiu, jog šitas žanras man visiškai svetimas, o atvirkščiai, be jokių ten slėpimu pamojuosiu naujausia perskaityta knyga- S.Bilston “Bed Rest”.
Knygos herojė 28erių Quinn laukiasi vaikelio ir dėl atsiradusių komplikacijų nuo 27 nėštumo savaitės privalo gulėti lovoje, o advokatei, įpratusiai prie visiskai kitokio gyvenimo ritmo ir 90ies valandų darbo savaitės, tai padaryti tikrai nėra lengva.
Tad Quinn (arba tiesiog Q) tenka tiesiog pasikliauti savo vyro Tom, užbėgančių ją aplankyti draugų, kaimynų ar iš namų atkeliavusių seserų malone , gulėti gulėti gulėti ir laukti, kol kas nors iš jų užbėgs su nupirktais pietumis, sausainiukais ar kitais desertais. Dėl kažkokios priežasties (ji net pati dėl to stebisi) Q ,gulinčiai ant sofos, draugės ir pažįstami labai noriai atskleidžia visokias paslaptis ir taip įtraukia ją į savo gyvenimus.
Quinn (kaip ir priklauso šiam žanrui) yra emociškai gana nestabilus žmogus (o kur čia dar tie hormonai), ji neslepia savo liūdesio ar pykčio (kas galėtų išgulėti tiek laiko nė karto neverkęs ar neapšaukęs ko nors?). Ir nors to begalinio gulėjimo ant vieno šono metu ji priartėja prie savo seserų ir mamos, tačiau nutolsta nuo savo vyro, ir kalbėtis jiems darosi vis sunkiau.
Būtent tas jos vyras mane labiausiai ir erzino, ir jo paveikslas, sakyčiau, yra silpnoji knygos pusė. Na niekaip aš nesupratau, kuo jis ten toks žavingas. Dirba nuo aušros iki sutemų, vietoj to, kad tikrai BŪTŲ su žmona tokiu sunkiu laiku, jis tik numeta jai dėžutę nupirktų saldumynų, bet niekada neprisėda šalia jos ant tos įkyrėjusios sofos. Man kažkaip sunku patikėti, kad žavingas ir nuostabus vyras taip galėtų reaguoti į tokią gana sudėtingą ir sunkią situaciją. Na, gal aš esu labai nutolusi nuo amerikoniškojo gyvenimo realybės 🙂
Man patiko, kad knygoje nebuvo tendencijos mistifikuoti patį nėštumą, pateiktį tą būseną tarsi kokią dieviškos šviesos nušviestą situaciją arba hipiškai kalbėti apie kažkokią tai moteriškumo jėgą. Tiesa yra ta, kad nors tas laukimo laikas yra savotiškai palaimintas ir šviesus, dažnai jis būna visoks kitoks. Ir sunkus, ir nesuprantamas. Ir gąsdinantis. Ir linksmas. Ir ramus. Pilnas blaškymosi, jaudinimosi ir ateities laukimo.
Ir man gražu, kai apie tai kalbama atvirai, o ne piešiant viska “rūžavai”.
K.Ž.G
Mano kolegė žiurkelė L. jau gyrė A.Užkalnio knygą “Anglija”, o jau šią savaitę knygynuose turėtų pasirodyti nauja jo 
knyga “Kelionių istorijos”.
Pirksim?
K.Ž.G
Man patinka tas jausmas, kuris apima perskaičius knygą. 
Kai galvoje vis dar pilna sakinių, žodžių, kai vis dar svaigina kalba, temos, simboliai, pasakojimai. Panašiai būna, kai pabundi, bet vis dar esi pilnas sapnų. Taip yra ir su ką tik perskaityta knyga.
Nors jau užvertei, vis dar svaigina.
Šiandien laukiau autobuso ir kaip tik pabaigiau B.Schlink “Flights of Love: stories”.
B. Schlink taip pat yra parašęs gerai žinomą knygą “Skaitovas”, pagal kurią buvo pastatytas filmas su K.Winslet.
“Flights of Love: Stories ” tai mažutis novelių rinkinys apie artumą ir jo nebuvimą, apie tai, kaip praeitis įtakoja šiandienos santykius ir apie kaltės jausmą. Man patinka skaityti noveles, jos labai tinka skaityti keliaujant į darbą. Darbo dieną labai smagu pradėti novele. Pradedu skaityti autobuse, o pabaigiu traukinyje prie darbo. Novelės nėra per ilgos, vieną novelę galima perskaityti vienu prisėdimu.
O temos šitose novelėse primena “Skaitovą”: B.Schlink nagrinėja praeities kaltes ir paslaptis. Vokietis vaikinas ir žydė mergina įsimyli vienas kitą, bet jie negali būti tiesiog mergina ir vaikinas, nes jų kilmė nuolat kybo virš jų lyg kirvis.
Kitoje novelėje berniukas labai žavisi paveikslu, kabančiu tėvo kambaryje. Bet kaip tas paveikslas atsirado ten?
Po žmonos mirties vyras atranda jos meilužio laiškus…
Ir nors novelės gražios, jos man pasirodė ne tokios išdirbtos kaip “Skaitovas”, o pastaroji man yra viena nuostabiausių knygų.
B.Schlink kalba yra gana paprasta, vietomis netgi šaltoka, be ypatingų paraitymų, lyg būtų nuoga, bet kažkokiu būdu “Skaitovas” sugeba prasiskverbti labai giliai į manąją skaitytojišką sąmonę. O ir pati istorija man yra neapsakomai nuostabi: Michael ir už jį gerokai vyresnės Hannos graži įsimylėjimo istorija, ir Hannos dvi paslaptys: pirmoji paslaptis yra ta, kuo ji dirbo karo metu, o antroji paslaptis- daug didesnė ir baisesnė pačiai Hannai nei pirmoji… Tokia didelė paslaptis, kad Hanna pasiruošusi viskam, kad niekas nesužinotų jos.
“Skaitovas” mane (šį žodį vartoju labai retai) sukrėtė. Vaikščiojau lyg apgirtusi dar keletą dienų po jos užbaigimo. B.Schlink dažnai kalba apie Vokietijos kaltę dėl holokausto. Ir nors apie Vokietijos kaltę rašo daug kas, B.Schlink tai daro labai ypatingai ir estetiškai. Jo kūriniuose individo lygmenyje atskleidžiama ta baisioji kaltė. Jo knygos veidu atsisuka į kaltę. Nes kito kelio nėra. Nes kitaip negalima. Nuo kaltės nereikia bėgti, o atvirkščiai, į ją reikia atsigręžti veidu.
Ne tyleti, o kalbeti.Ne slepti, o parodyti. Nesiteisinti, o prisipazinti.
Nesikratyti kaltes, o atsiprašyti.
B.Schlink kalba apie praeities kaltes ir susitaikymą
Filmo, pagal knygą “Skaitovas” anonsas (tas pats režisierius pastatė filmą “The Hours”)
K.Ž.G
Klaipėdos miesto savivaldybės viešoji biblioteka kiekvieną penktadienį organizuoja knygų mainus. Jei oras geras, knygų
mainai vyks lauke prie bibliotekos Turgaus gatvėje, o jei lytų, tai knygų mainytojai bus priimti po bibliotekos stogu.
Pirmieji Vasaros knygų mainai vyks gegužės 21 dieną nuo 17 iki 21 val.
Šiek tiek daugiau detalios informacijos yra čia
Kokia graži iniciatyva!
Klaipėdiečiai klaipėdiečiai mes užaugsim geri, nes… skaitysime daug knygų 😉
K.Ž.G
Pagal man vieną pačių pačiausių knygų, apie kurią jau daug kartų čia esu rašiusi- J.C.Oates “Blonde”, režisierius Andrew Dominik statys filmą. Pagrindinį Marilyn Monroe vaidmenį jame atliks Naomi Watts. 
Hmmm. Visų pirma nesu tikra, jog Naomi Watts yra pati tinkamiausia šiam vaidmeniui. Marilyn mirė būdama 35erių, o N.Watts tuoj sueis 42.
Bet labiausiai abejoju, ar pavyks tinkamai ekranizuoti pačią knygą. Juk joje nuostabiausia yra ne tai, KAS parašyta, o KAIP tai parašyta.
Na, gal knygos ekranizavimas pasitarnaus dar ir tuo, jog viena leidykla Lietuvoje (pirštais nebadysiu), mėgstanti leisti knygas, pagal kurias pastatyti filmai, išleistų J.C.Oates “Blonde” ir lietuviškai.
Tokiu atveju- duokdie tai knygai gerą vertėją.
K.Ž.G
Ką tik pažiūrėjau filmą “The Hours”. Turbūt kokį septintą kartą. Ir nors stengiausi nežiūrėti labai įsijautusi, sėdžiu dabar ir verkiu.
Filmas pastatytas pagal Michael Cunnigham knygą, kuri 1999 laimėjo Pulitzer premiją. Filmas- apie tris skirtingų kartų moteris, kurias jungia V.Woolf knyga “Mrs. Dalloway”.
Net jei kažkokiu būdu išsilaikyčiau neverkusi per visą filmą, paskutiniai V.Woolf žodžiai filme mane pravirkdys šimtu procentu:
“To look life in the face, always, to look life in the face and to know it for what it is. At last to know it, to love it for what it is, and then, to put it away. Leonard, always the years between us, always the years.
Always the love.
Always the hours.”
Apsibliovusi K.Ž.G
K.Ž.G
Paskaičiau straipsnyje, kaip Sodra, remdamasi protingais įstatymais, rašytojus “skalpuoja”, ir baisu pasidarė.
Straipsnyje pasakojama, jog A.Zurbai nupjauna pensiją, kai į jo sąskaitą įplaukia pinigai už seniai išleistas knygas. Anot to straipsnio, jam išskaičiuoja, pavyzdžiui, 11 litų, už anksčiau išleistas, bet vėliau parduotas knygas. 
(Dabar pauzė skirta galvos palingavimui ir akių pavartymui. Na gal dar kokiam keiksmažodžiui) … … … … … … … … … …
Sėdžiu ir galvoju, kad dabar bijosiu rekomenduoti lietuvių autorių, kurie jau išėjo į pensiją, knygas. Na jei parekomenduosiu, keletas knygų gal ir bus nupirkta, o po to autoriams pensijas sumažins. Tai gal geriau patylėsiu.
Dar galvojau skaityti “Altorių šešėlyje”, bet dabar persigalvojau.
Maža kas.
Gal dar iš Mykolaičio Putino pareikalaus kokį mokestėlį susimokėti…
K.Ž.G
Perskaičiau ko gero labiausiai man atipišką knygą, kuri tik gali egzistuoti. Perskaičiau, bet vistiek nesuprantu, kaip aš ją nusprendžiau skaityti, nors iškart buvo aišku, kad ji labai skiriasi nuo kitų mano skaitomų knygų.
Vienądien per tv žiūrėjau kultūros programą, kurį tąkart buvo skirta Rusijai. Buvo kalbama apie dabartinę politinę ir kultūrinę padėtį, apie žmones, apie knygas ir t.t.
Ir kaip tik toje laidoje buvo rodomas Maskvos metro ir jame buvo kalbinamas rašytojas Dmitrij Gluchovskij, kurio debiutinis romanas “Metro 2033” sulaukė didžiulio pasisekimo tiek Rusijoje (parduota daugiau nei pusė milijono knygų, dar daugelis ją skaitė internete, kur autorius ją pirmiausia ir publikavo), tiek užsienyje.
Moscow Times šitą romaną paskelbė metų knyga, o 2007-aisiais autorius gavo paskatinamąjį European Science Fiction awards prizą.
2033-ieji. Maskvos metro.
Po atominio karo, po baisių biologinių ginklų panaudojimo iš Maskvos beliko tik niūrūs, radioaktyvus griuvėsiai ir apleisti, žmonėms netinkami gyventi namai. Kadangi Maskvos metro buvo statomas taip, kad atlaikytų net atominio ginklo panaudojimą, būtent ten, po žeme, metro tuneliuose ir stotyse gyvena keliasdešimt tūkstančių žmonių, kuriems pavyko ten pasislėpti, ir tie, kurie jau gimė metro ir niekada nėra matę saulės ar buvę ant žemės paviršiaus.
Knygos herojus Artiom gyvena VDNKha stotyje, kurią paskutiniu metu puola mutantai (niekad nemaniau, kad teks apie juos skaityti ir net rašyti), ir kad galėtų išgelbėti savo stotį, jam tenka juodais tuneliais keliauti į miestą Polis, kur galėtų gauti pagalbos.
Žinau žinau, žodis “mutantai” jau atbaidė didelę dalį mūsų blogo skaitytojų, ir jie jau apsisprendė, kad šitos knygos tikrai neskaitys. Neskubėkit.
“Metro 2033” tikrai nėra prasta mokslinė fantastika. Atvirkščiai.
Knygoje labai įtaigiai aprašomas nykus, tamsus ir klaustrofobiškas pasaulis, mini-atspindys to, jau išnykusio, gyvenimo, kuris buvo ne po žeme, o ant jos. Kiekviena stotis- tarsi mažas miniatiūrinis miestas, su savo ideologija.
D.Gluchovskio metro gyvena ir raudonieji komunistai, kurie vėl stotis pervadino komunistiniais pavadinimais. Keletą stočių kontroliuoja fašistai, įkūrę ketvirtąjį reichą ir žudantys kaukaziečius. Yra čia ir religinių sektantų, o Кольцевая линия stotyse įsikūrusi Hansa, savotiškas kapitalizmo atitikmuo.
Žmonių gyvenimas metro tuneliuose varganas ir skurdus, tiek gyvenimo standartas, tiek moralės normos smuko, ir visur vyrauja pesimistinės depresinės nuotaikos. Komunikacijos kanalai yra nutraukti, tad metro sklando daugybė gandų, mitų ir netiesų, ir tai, žinoma, dar labiau sutirštiną siaubą keliančią tunelių tamsą.
Ir nors knyga yra puikiai parašytas veiksmo pilnas apokaliptinis romanas, jame yra gvilenamos ir filosofinės egzistencialistinės problemos. Ar verta gyventi tokiomis salygomis? Kiek civilizacijos luobos galima nulupti nuo mūsų egzistavimo? Gal verčiau yra tiesiog nuleisti šautuvą, užsimerkti ir laukti pabaigos juodame tamsiame tunelyje, kur mūsų tyko kažkas baisaus. Kiek mes galime išgyventi juodoje baimėje? Ir ar žmonija nusipelno išgyventi?
Ir nors vakar skaitydama taip įsibaiminau, jog turėjau užmigti prie uždegtos šviesos, nors knygos žanras tikrai ne mano “teritorija”, labai džiaugiuosi, jog knygą perskaičiau. Nes įveikiau savo baimę ir praplėčiau savo skaitytojišką akiratį, kurį, kaip man atrodo, kartais be jokios svarios priežasties riboju.
Jau pasirodė knygos tęsinys- “Metro 2034” ir kompiuterinis žaidimas.
Skaitykit ir žaiskit. Jei išdrįsit.
Ir neišjunkit šviesos, kai eisit miegoti, nes nežinia, kas tyko tamsoje.
K.Ž.G
Vakar buvo keletas svarbių premjerų.
Pirmoji- Valgiau šiųmetinių braškių su plakta grietinėle.
Antroji- skaičiau hamake mūsų sode. Po truputį pradedu tikėti, kad vasara ateis.
K.Ž.G
knyguziurkes.com 