Kadangi nebeskaitau knygų nugarėlių, tai visai netyčia atostogoms pasiėmiau Hario Hūlės serialo knygą – kažkaip tikėjaus, kad čia ne serialinė knyga. Iš karto gavau velnių nuo HH gerbėjos kolegės knygų žiurkės, buvo liepta knygą dėt į šoną, nes nu nesuprasiu pusės knygos niuansų ir subtilybių. Na, o tai ką skaityt per atostogas tada, o be to, kada turėsiu laiko tokią storulę perskaityt. Tai skaičiau, ir perskaičiau, gal niuansų ir nesupratau, biškį pacheatinau, pasigooglinau ir paklausiau ChatGPT, kur jau labai rūpėjo žinot, ar teisingai įtariu, kas ten galėjo būti atsitikę (dabar jau tikriausiai visai būsiu nulinčiuota už tokias išdavystes).

Tai kaip man su HH sekės. Nu gerai viskas, aišku, pradžia kiek nustebino, nes nesitikėjau, kad HH sutiksiu Kalifornijoj asistuojant kažkokią damą, tai pradžia tokia buvo, hmm, o kas čia dabar – žiauroka tokia su visais tais meksikiečiais. Na, o pabaiga, tiesą pasakius man per ilga. Nu, kiek ten galima tą skaitytoją vedžioti už nosies? Ne tas žudikas ir dar ne tas, ir dar ne tas, ir dar kokį šimtą kartų ne tas. Kadaaaaa gi bus aišku??? Tai man biškį toks jausmas, kad šitoj vietoj Jo kiek persitengė. Kadangi nesu jo ekspertė, tai nežinau, ar čia tik šitam, ar šiaip jam patinka persistengt.

Na, bet aišku, kuo puikiausiai susiskaitė, puikus atostogų detektyvas, matyt niekaip aš jau to HH neišvengsiu ir po knygą iki pensijos perskaitysiu visą serialą. HH mylėtojų prašau manęs labai neteist, bet Horsto herojus man mielesnis.

Epilogas. Tai buvo paskutinis KŽL įrašas. Neatskleisti patikrinti šaltiniai byloja, kad HH gerbėjai knygų žiurkės nepasigailėjo, atėmė kompą ir nukirpo interneto laidus.

_____________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”