Turnė

Šią knygą, manyčiau, įdomiausia skaityti autoriaus draugam, ypač tų pačių turnė dalyviams. Nes ten apie juos, jų linksmiausios ir labiausiai išprotėjusios gyvenimo situacijos ir nuotykiai. Na, o nesusijusiems skaitytojams tai nosies kyštelėjimas į XXa. pabaigos muzikantų gyvenimo užkulisius, kuriuose jie labai rimtai ruošiasi tuoj tuoj susitikti su mumis, jų fanais. Na, ir dar proga pasijuokti iš bajerių ir prisiminti savo pačių tūsus ir eiliniam piliečiui nepakeliamus daugiadienius džiaugsmus, jei turėdavot sveikatos tokius turėti.

Į knygos vidurį knyga sunkokai puškuoja į tą aukščiausią tašką, nes, na, kas gali paįvairinti eilinę dieną, į kurią įvažiuoji nieko neatsimindamas iš vakarykštės dienos. Na, nebent dar didesnis laisvas krytis į finansinį minusą, kuris, galima sakyti, tobulina sukimosi iš padėties kūrybiškumą. O skaitytojui gal pradeda kilt klausimas, kuo gi visas šitas nesibaigiantis tūsas baigsis, nes ir nebefaina darosi, ir nejauku, ir visi jau nori namo.

Be viso paviršinio humoro, girtuoklystės ir linksmybių, pasimato ir kita muzikantų gyvenimo pusė – kaip išbūt kartu, kai nebesigroja, kai išsiskiria nuomonės ir įsivaizdavimai, kai jau visai nebesmagu kartu ir pradeda viskas erzint, bet kažkaip ir gaila viską mest, nes gaila įdirbio. Kažkaip ir nieko kito daryt nelabai moki.

Buvo įdomu paskaityt, gerai, kad trumpai. Per šią knygą už tai atradau repuotas autoriaus istorijas, kurių ir eisiu paklausyt, kol atkeliaus ir naujausia knyga “Voyage voyage”.

Repuota istorija you tube:

“Kruvino pusplyčio paslaptis” https://www.youtube.com/watch?v=CU5jZ4_LEk4

Kitas galit spotify rast. Visai gerai klausos.

Dangus ir pragaras

“Džiaugsmas, laimė, liepsnojanti meilė yra trejybė, kuri paverčia mus žmonėmis, pateisina gyvenimą, padarydamą jį didesnį už mirtį.”

Čia tai, žinokit, skandinavų literatūros šedevras. Neatsimenu, kada paskutinį kartą skaičiau tokią poetišką prozą, užburinatis tekstas, daugiau nieko nenoriu pridėti. Plonytė knygelė, vos 200 puslapių, o kiek stichijos, jausmų, gyvenimo ir mirties, ir vėl gyvenimo. Kosmosas kažkoks, kas antrą sakinį galima braukti kaip citatą. Daug vandens ir šalčio, kaipgi be šalčio Islandijoje, o kaipgi be vandenyno – maitintojo ir didžiausio priešo:

“Vandenynas užlieja sapnus tų, kurie miega prie atviros jūros, sąmonė prisipildo žuvų ir nuskendusių bičiulių, kurie sielvartingai mojuoja pelekais vietoj rankų.”

Bičiuliai, kurių beveik nė vienas nemoka plaukti. Nemokantys plaukti žvejai. Pirma mintis – kaip? Kaip tai įmanoma? O antra – o kokia nauda iš plaukimo lediniam vandenyje? Pora minučių ilgesnis gyvenimas? Na, gal bent ne tiesiai dugnan?

Pirmojoje knygos dalyje taip šalta. Taip šalta ir šlapia, viskas apledija ir šaltis išsiurbia gyvybę. Atrodo, ir kam tada priešintis tam stingdančiam šalčiui, kokia visa ko prasmė, kai nebėra kam ir dėl ko. Na, gal kiek verta pakentėt dėl garbės, kad atiduot skolas (labai brangią ir vertingą knygą) ir perduot žinią apie mirtį. Bet ir vėl būt šaukiamam mirties. Ir atsilaikyt dėl to gyvenimą žiebiančio meilaus žvilgsnio, žinių ir nepažinto pasaulio troškulio.

Laukiu istorijos tęsinio.

__________________________________

Už knygą dėkoju “baltoms lankoms”

Ką veikti muziejuje

Kai pamačiau, kad bus Aistės Paulinos Virbickaitės knyga “Ką veikti muziejuje” labai apsidžiaugiau. Esu klausiusi du Aistės Paulinos meno istorijos kursus ir taip patiko, kad mielai pakartočiau. Už tuos kursus knygos autorei esu labai dėkinga, nes gavau labai daug žinių labai smagiu formatu, o taip pat atsikračiau nežinojimo komplekso, nes Aistė Paulina kažkaip tą nežinojimą dekompleksuoja.

Taigi, kadangi lankiau kursus, tai knygos temos nebuvo visiška naujiena, gal toks smagus perbėgimas akimis apie tai, ką jau esu girdėjusi, o taip pat pasinėrimais į tai, kas pas Aistę Pauliną yra įdomiausia, kas yra jos stebuklingas sėkmės receptas – viską papasakoti per kvapą gniaužiančias istorijas, kurių galėtum klausyti per visą naktį. Žodžiu, Šachrezada, ne kitaip.

Na, o kaip ten su tais muziejais? Perskaitę Virbickaitės knygą, žinosite, kaip muziejuose nepasimesti, nepasiklysti, o svarbiausia – neišprotėti ir tolygiai paskirstyti jėgas. Dar – atkreipti dėmesį į mažus, originalius muziejus, kurie prieš tai gal atrodė visai nekrūti ir neverti dėmesio. Man, pavyzdžiui, knygos perskaitymas veikia taip, kad jei dabar važiuočiau į Luvrą, tai aplenkčiau Mona Lizos salę, nes – jau esu kažkada ten buvus, nemėgstu minios iki tokio lygio, kad man to paveikslo net gaila, ir ten tikrai yra ir taip ką žiūrėt be Monos Lizos. Gali susirasti kas TAU yra gražiausia ir spoksot kad ir visą dieną. Ir, svarbiausia – muziejuje ieškoti istorijų – apie tai, kas muziejų fundavo, iš kur “atsirado” pastatas, pažiūrėti, ne tik ten, kur labiausiai apšviesta ir labiausiai didžiuojamasi, bet ir kas nutylima ir tūno šešėliuose (pvz., koks “Meno vagis”).

Knygą galima skaityti tiesiog išsirinkus pagal turinį įdomiausias ir aktualiausias temas. Man labai patiko skyrelis apie kūrinio pavadinimus, o štai apie telefonus gal kiek prailgo. Beje, aš esu iš tų, kurie muziejuje fotografuoja (po Aistės Paulinos kursų, žinoma, kiek kitaip, nei iki tol) – man labai patinka peržiūrinėjant senas foto atrasti patikusius paveikslus ir prisiminti sukeltas emocijas. Pati šviežiausia – nusivylimas, kaip reprodukcijos absoliučiai neperteikia Sorollos paveiklų gyvumo (atsimenu, kaip per kursus Aistė Paulina vis minėdavo, kad gyvai pavaikslo įspūdis visai kitoks). Galvojau prisipirksiu atvirukų ir net albumą, bet, nusivylus jų negyvumu, išėjau nukabinus nosį.

Labai rekomenduoju knygą tiems, kurie ir šiaip lankosi muziejuose – rasite pasiūlymų, kaip juose lankytis kitaip nei iki šiol, o jei nesilankote – tai dar labiau rekomenduoju, nes ši knyga panašiai kaip slaptos durys spintoje – už jų laukia muziejų Narnija.

____________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”