Amari ir nakties broliai

Amari apgaulingai plona kaip 500 pls. knyga – beveik praradau balsą vakarais skaitydama ir tikrai užtrukom. Šiaip gerai surašyta ir nenuobodi, bet labai jau ant Harrio Potterio kurpaliaus, mano vaikas pastoviai piktinosi, kad čia viskas kaip pas HP – burtininkai, priešai ir t.t. Man net keista, kaip kartais sugretindavo scenas iš HP, kur man neatrodydavo labai panašios, bet gal ir normalu, nes aš nesu HP žinovė.

Šiaip sakyčiau knygos privalumas – pabaigos tvistas. Buvo galima įtarti, kas yra blogietis, bet autorei vis tiek pavyko apgauti. Na, ir žinoma, labai patiko, kad pagrindinė veikėja mergaitė. Puikiausiai tiks mažiems žiurkiukams, kurie jau viską aplinkui sugraužė.

________________________________

Už knygą ačiū Batoms lankoms.

The Detective Up Late

Sean Duffy #7

Na, vienintelis Sean Duffy man sugebėjo permušti klausymo bloką po “Vėjo nublokštų”. Tai negalėjau atsistebėti, kad pramiegojau naują serialo seriją, bet kartu ir džiaugiausi, nes buvo labai faina sugrįžti į Belfastą ir klausytis tokio mielo airiško akcento su visais “peeler” (policininkas), “beamer” (BMW) ir t.t. Nieko labai nespoilinsiu, knyga super, tik viliuosiu, kad nebus paskutinė, nes Sean jau pamažėle išeina į užtarnautą pensiją. Knyga užduoda serialo pabaigos toną, bet aš apsimesiu, kad nieko nesupratau. Kaip aš be Duffy???

Uždraustas sąsiuvinis

“Uždraustojo sąsiuvinio” herojei – 43. Gal ir nebūsiu labai teisi, bet, man atrodo, kad be kem, šitos knygos gal ir neverta skaityti, tikrai nesurezonuos taip, kai tau jau 40+. Nors pagal Valerijos vaikų amžių net ir daugiau, nes Valerijos amžiaus vaikus turi dabartiniai penkiasdešimtmečiai +. Vis dėlto yra tiesos ten, kai sakoma dabartinis kem yra new trim.

Knygoje dar girdimi antrojo pasaulinio atgarsiai, Valerijos šeima vos vos suduria galą su galu, tad Valerijai tenka dirbti, kas dar nėra labai įprasta. Net ir vos pasiturintiems įprasčiau samdyti namų pagalbininkę suktis virtuvėje, nei dirbt pačiai. Mūsų herojė viską priima kaip duotybę, taip jau ji išauklėta – iš pasiturinčiais buvusių tėvų rankų – į vyro (nors ir ištekėjus iš meilės), o tada jau vaikai, virtuvė ir bažnyčia. Ji nelaiko savęs nei labai išskirtine, nei protinga, toks yra gyvenimas ir reikia taip jį gyventi. Padoriai ir be bereikalingų klausimų. Kad žmonėms nebūtų apie ką pliaukšti liežuviais. O nekvestionuojant gyvenimo, galima ir visai nieko jaustis, visai laimingai.

Bet jei vieną dieną iš tavo “laimės” pasijuokia tavo dukra, apie kurią liežuvius paleidę jau loja visi kaimynai, ir kuriai iš nežinojimo, kaip reaguoti, skaldai antausius, kažkada ir pačiai ateina klausimas, ar čia jau viskas, ar būnant 43 viskas jau išbarstyta ir sau nebeliko nieko? Ir kas liko iš didelės meilės savo vyrui, o ar tikrai ten buvo meilė? Ir kaip iš viso drastiškai pasikeitė pasaulis, kaip nueina viena karta ir ateina kita, kurios nei išeina, nei norisi suprasti.

Romanas išleistas 1952 metais, ir jis, nors ir yra pokario balsas, labai taikliai aprašo moters žvilgsnį į save, tuo laiku dar labai neįprastą, sunkiai įvardijant, ką ten pamatai, gal net nelabai įsivaizduojant, ką su tuo nauju vidiniu pasauliu veikti ir kaip į jį reaguoti. Taip pat šis romanas rodo pirmuosius moters žingsnius iš šeimos į pasaulį, kuriame ji gali turėti nuomonę, savo norus, savo interesus, savo darbą ir uždarbį. Su kieviena karta tas “išėjimas” pereina į kitą lygį, kuris skirtingas skirtingose kultūrose, bet iki šiandien vis dar labai aktualus, ypač kai pastaraisiais metais žingsnių atgal buvo daugiau nei žingsnių į priekį.

Gera knyga, nors gal kartais lėtoka ir kartais užknisanti, bet realiai tai kartais nejauku net, kaip taikliai surašyta, kaip kai kurie dalykai šeimose nesikeičia nuo amžių amžinųjų, kaip vengiant konflikto daug kas nutylima ir visai nesvarbu, seni laikai ar nauji. Na, bet nauji vis tiek geriau.

____________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Miško maudynės. Shinrin-Yoku

Popierinės knygos niekaip neprisiruošiau skaityti (o gaila, nes labai graži knyga), tai suklausiau audio. Maloniai ausiai įskaityta, trumputė knyga, po kurios, žinoma, norisi pirmu taikymu keliauti į mišką ir apsikabinti kokį medį. Ir šiaip klausydama suvokiau, kaip seniai nebuvau gamtoje. Nu, liūdesys, kurį reikia ištaisyti ir apskritai mažiau tingėt išsiridenti iš namų.

Labai kažkokių didelių naujienų iš knygos nesužinojau, nes esu skaičius “Paslaptingą medžių gyvenimą“, tai šioji toks labiau apibendrinimas, labiau apie miško įtaką žmogui (Medžių gyvenimas labiau apie medžių tarpusavo ryšius, labai įdomi knyga, labai rekomenduoju). Buvo labai įdomu sužinoti apie kvapus, aromatus, tai reiktų nepalikti vien žinių lygyje, o ir papraktikuoti, pagarint aromatinių aliejų, kurie veikia visokius ten smegenų centrus ir gerina savijautą.

Tai tiek. Jei paklius į rankas, pavartykite.

Mes – Malveiniai

Nežinau, kodėl tokia puiki rašytoja kaip Joyce Carol Oates LT kažkaip nesulaukus dėmesio, kurio, manau, tikrai yra nusipelniusi. Pačiai tenka galvą nuleidus sėdėti, nes KŽ Giedrė jau minimum dešimt metų mane ragina paskaityti šios rašytojos knygą “Blonde“, panašiai metų knyga manęs laukia lentynoje ir, prisipažįstu – labiausiai baugina savo apimtimi. Ką tik patikrinau audible ir ten tik sutrumpinta knygos versija, kas per nesąmonė! Univeros laikais skaičiau “Žaltvykslę”, atsimenu, kad labai patiko ir visiškai neatsimenu, apie ką. Žinau, kad aukštai užkeltą lentynoje turiu labai seno leidimo “Prašmatnūs žmonės”. Malveiniams irgi teko pastovėt eilėje, tad bent jau jūs tokios klaidos nedarykit ir, jei užkliuvo akis, imkit kuo greičiau, ypač mėgstantys šeimos istorijas.

“Mes – Malveiniai” skaitytoją pasitinka su laiminga, kiek crazy, bet kartu savaip tobula Malveinių šeima – keistuolė biškį prie meno mama Korina, įsižiūrėjus – tikra gražuolė, tvirtas tėtis, iki sutinkant Korina visiškas plevėsa ir lovelasas, vienas už kitą mielesni vaikai – trys berniukai ir mergaitė, šeimos princesė, miestelio ir mokyklos numylėtinė. Kokia žavinga jų tapusavio meilė, pakantumas vienas kito keistenybėms, kokia pasakiška tos meilės pripildyta Aukštymės ferma. Net neįtarsi, kad viskas laikosi ant mažojo pirštelio, kuris, deja, neatlaiko šeimą ištikusio įvykio.
Po jo – viskas tik vaidinimas ir tyla, kuri lyg ir turėtų išspręsti susidarusią situaciją, maždaug, jei nematau ir apie tai nekalbu, tai ir nieko nėra, lyg ir visiems išoriškai patogiau ir labiau visuomenei priimtina, bet realiai ta tyla tokio žiaurumo, kad besikaupiantis spaudimas viską išspogdina velniop. Nebeatlaiko jokia meilė, nes ji tiesiog ne ten nukreipta.

Labai įdomų kampą paima autorė. Labai netikėtai išsprendžia susidariusią situaciją, nenoriu spoilinti. Vieno žmogaus, iš kurio labiausiai gal tikėtumeisi stiprybės ir šalto proto, nesugebėjimas tvarkytis su situacija, sužaloja visus kitus. O kitas žmogus, didysis šeimos meilės šaltinis, pasirenka… net nežinau, ką – vengimą, ignoravimą, apsimetinėjimą. Lyg ir gelbėja vieną žmogų, bet galiausiai nuskandina visus. Net skauda skaityt.

Labai rekomenduoju, puiki knyga. Skaudi, bet šviesi, o J.C.Oates apskritai yra absoliuti šeimos santykių ir neįtikėtinai tikroviškų personažų meistrė.

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Svajonių knygos”

Pacientė

Čia tikriausiai bus iš variantų, kai man knygos autorius (ir knygos viršelis) patiko labiau nei jo knyga (Graeme Macrae Burnet lankėsi 2024 metų knygų mugėj ). Knyga irgi patiko, bet, aišku, nieko panašaus į “Protu nesuvokiamai genialų romaną”, nu, come on, Hannah Kent, tikrai perspausta su šituo pasakymu (nors greičiausiai net neskaitei šios knygos ir visai nerašei šios frazės, na, bet už frazę gavai $$, tai sorry – not sorry).

Knyga man stogo toli gražu nenunešė, vietomis net ir buvo nuobodoka. Iš tikrųjų tai labai gerai skaitėsi užrašų knygutės, ypač tas pacientės bandymas suvaidinti durnę, visokie ten pėdkelnių draskymai, stulpų krapšymai ir įsivaizdavimai, kad daktaras tave stebi, nors, sprendžiant pagal daktarą, jam šimtą metų dzin ta pacientė, greičiau po konsultacijos jis varė įkalt nei spoksot per langą, kur ta gražuolė nulingavo. Man kuo puikiausiai dėliojosi to laikmečio vaizdas, kai damoms tas ar anas pridera ar nepridera ir labai suprantamas herojės noras iš visokių nustatytų normų išsilaisvinti. Na, ir jos tapatybės skilimas, kai net labiau faina būti kažkokiu personažu, nei savim, užguita pelyte, irgi pasirodė įtikimas. Maždaug, fake it till you make it. Bandai bandai ir gaunasi. Tik būtų gerai per daug nesusimaišyti.

O štai beletristiniu stiliumi parašyta psichiatro dalis kažkaip nevažiavo man, kaip sakiau jau, buvo nuobodoka. Nors man patiko psichiatro kreiziškumas, tai, kaip jis bandė šokinėti prieš sistemą ir kažkam įkąsti, tik nelabai aišku, kam. Galiausiai sau į uodegą. Po knygos pristatymo tikėjaus labai didelės dramos, nulėmusios Braitvaito likimą, bet ta drama irgi nebuvo kažkokia ekstremali – paliktas vaikas ir tiek, vaikiškose knygose, kur pagrindiniai veikėjai našlaičiai, būna baisesnių. Bet vis dėlto patiko autoriaus užduota mįslė – tai genijus tas Braitvaitas ar šarlatanas. Summa summarum išeina, kad viena koja genijus, o kita – šarlatanas, o svarbiausia, visiškai atsipūtęs ir nesukantis galvos dėl savo konsultacijų pasekmių. Čia tai žiauroka, nu, bet ką padarysi, kad žmonės tokie. Plakasi prie žvaigždžių.

Pabaiga, nors ir neaiški, patiko. Autorius užriša skaitytojui akis, tris kartus apsuka apie savo ašį ir, na, ką, akla višta, į kurią pusę tiltas? Tai ką, parašiau dabar ir nebežinau, kiek čia žvaigdžių vertint, gal visai ir patiko labiau nei “It’s ok” trys žvaigždės. Kaip jums?