“Netikrą zuikį” ilgiausiai laikiau pasidėjus prie lovos paskaitymui po gabaliuką vakarais, bet kaip jau pas mane nutinka, knyga nugulė į nepajudinamo bokšto apačią – kas iš ten gali knygą prikelti? Metų pradžioje nusprendžiau apmažinti užstrigusias knygas, bet jau šį kartą – jokių pataupymų, perskaičiau vienu smūgiu viską (nu gerai – dviem).

Šiaip sunku trumpai nusakyti, apie ką knyga – kaip ant viršelio sako Herkus Kunčius – ji “ir rimta, ir graudžiai juokinga”. Joje toks miniatiūrų rinkinukas, kuriame kasdienybės nuotrupos, buitiakas, menas (geriausias, alternatyvu, momentinis), parodos, gyvūnai ir ambasadoriai, visokios tūpos situacijos, ir viskas su labai stipriu emigracijos prieskoniu. O atsimenat, kokie tada buvo emigrantai? Labai toli nuo dabar studijuoti masiškai išvarančio jaunimėlio, kurie angliškai kalba be akcento ir niekaip neatsiskiria nuo bet kur Europoje gyvenančių bendraamžių. Iš ten man ir ateina Kunčiaus minimas “graudumas” praėjusių dienų, į kurias iš dabarties žvelgiant – graudu buvusio masinio skurdo, nesigaudymo, buvimo užribiuose, kilimo iš negirdėtos šalies. Ir dabar iš negirdėtos, bet manau, kad mums dabar labiau dzin, kad ji negirdėta ir kad Eurovizijos vis dar nelaimėjom (haha). Dabar knyga jau įgauna kitokias perspektyvas, ji tampa savotišku laikmečio kasdienybės aktualijų ir nuobirų dokumentu, kur jau net mes patys galim savęs nepažinti, o jaunesniam skaitytojui iš viso miniatiūrų dalyviai gali pasirodyti kosmonautai.

Dar labai faini autorės pamąstymai apie nusistovėjusias dogmas, susireikšminimą, bijojimą nepritapti prie masės su nepopuliaria nuomone (ypač įsiminė pastebėjimas, kad kūrinio įvertinimas prasideda nuo autoriaus pavardės – jei garsi, tai kūrinys iš karto geras, ar taip pat būtų be tos pavardės?) ir t.t. Neišvardinsiu ir neįvardinsiu visko, rekomenduoju paskaityti, o aš einu lentynose ieškoti kitų autorės knygų (turiu) – pasidėsiu prie lovos.