Maya Angelou knygą beveik priskirčiau privalomų perskaityti knygų sąrašo. Dėl kelių priežasčių – ši knyga yra kanoninė amerikiečių likeratūros knyga, ji taip pat yra viena iš labiausiai draudžiamų knygų savo gimtojoje šalyje, na, ir galiausiai, ši knyga buvo sausio mėnesio nedarbiniame knygų klube.
Knygoje autorė pasakoja apie savo vaikystę ir jaunystę iki maždaug 25 metų (apie savo tolimesnį gyvenimą ji pasakoja kitose knygose). Autorė didžiąją vaikystės dalį, nuo trejų, augo su močiute JAV pietuose, tad ir viena svarbiausių knygos temų – baltaodžių ir juodaodžių segregacija, kuri buvo iki tokio lygio, kad juodaodžiai vaikai ilgiausiai išgyvendavo baltųjų apskirtai nematę akyse, tik tėvų ir senelių įbauginti nelįsti jiems į akis ir apskirtai trauktis iš kelio. Bet knygoje man gal labiau įdomu buvo juodaodžių santykis su kitų rasių žmonėmis (ne baltaodžių, kurie vietomis, ypač vaikų, apskritai buvo laikomi kažkokiais nežmonėmis, maždaug ateiviais, o azijiečių). Po Perl Harbour’o japonų kilmės JAV piliečiai staiga atsidūrė už įstatymo ribos ir buvo tyliai sukišti į stovyklas. O jų verslus ir namus taip pat labai tyliai ir labai greitai perėmė juodaodžiai, na, nes azijiečiai jiems nebuvo žmonių grupė, kuri būtų verta užuojautos. Labai priminė mūsų pačių istorijos tarpsnį, kai šilta vieta ilgai tuščia nebūna. Tad dar labiau stebuklinga man atrodo tai, kaip karo metais elgėsi danai.
Labai įdomi personažė (tikro gyvenimo) man pasirodė Maya mama. Labai nestereotipinė, ypač tiems laikams, moteris. Kaip ja žavėjosi jos vaikai, taip ir man kažkokį kėlė žavesį, nors kaip motina, gal ir buvo keistoka, atsaini, bet man labai buvo įdomi. Man pasirodė charizmatiška, vien dėl jos man norėtųsi skaityti kitas Mayos knygas. Va kokia paveiki Mayos knyga!
Suprantu, kad tada, kai buvo parašyta ir kai išgarsėjo, knyga buvo skandalas – atviras kalbėjimo būdas apie dalykus, kurie paprastai slepiami ir neviešinami, ir, apskritai yra gėdingi – kur tai matyta. Tai sau reikia vis priminti apie tą kontekstą, nes šiaip man kažkaip paskutiniu metu teko paskaityti panašių biografinių knygų – pradedant nuo Bernardine Evaristo “Manifesto”, Violos Davis “Finding me”, net Tiffany Mcdaniel “Betty”, tad Mayos Angelou knyga nebuvo labai nauja ir kažkuo labai nustebinusi. Minėtose gyvenimo istorijos man labai jautėsi viena jungianti tema – nesaugumas ir smurtas pramaišiui su švelnia meile, kūrybiškumu, ekscentriškumu. Tad labiausiai gal rekomenduočiau knygą tiems, kas nori užsipildyt įtakingiausių knygų sąrašo spragą, domisi segregacija, o ir šiaip jei nėra panašių kygų skaitę, tada tikrai bus įdomu.

