Month: January 2024

Netikras zuikis

~ kzL ~ Leave a comment

“Netikrą zuikį” ilgiausiai laikiau pasidėjus prie lovos paskaitymui po gabaliuką vakarais, bet kaip jau pas mane nutinka, knyga nugulė į nepajudinamo bokšto apačią – kas iš ten gali knygą prikelti? Metų pradžioje nusprendžiau apmažinti užstrigusias knygas, bet jau šį kartą – jokių pataupymų, perskaičiau vienu smūgiu viską (nu gerai – dviem).

Šiaip sunku trumpai nusakyti, apie ką knyga – kaip ant viršelio sako Herkus Kunčius – ji “ir rimta, ir graudžiai juokinga”. Joje toks miniatiūrų rinkinukas, kuriame kasdienybės nuotrupos, buitiakas, menas (geriausias, alternatyvu, momentinis), parodos, gyvūnai ir ambasadoriai, visokios tūpos situacijos, ir viskas su labai stipriu emigracijos prieskoniu. O atsimenat, kokie tada buvo emigrantai? Labai toli nuo dabar studijuoti masiškai išvarančio jaunimėlio, kurie angliškai kalba be akcento ir niekaip neatsiskiria nuo bet kur Europoje gyvenančių bendraamžių. Iš ten man ir ateina Kunčiaus minimas “graudumas” praėjusių dienų, į kurias iš dabarties žvelgiant – graudu buvusio masinio skurdo, nesigaudymo, buvimo užribiuose, kilimo iš negirdėtos šalies. Ir dabar iš negirdėtos, bet manau, kad mums dabar labiau dzin, kad ji negirdėta ir kad Eurovizijos vis dar nelaimėjom (haha). Dabar knyga jau įgauna kitokias perspektyvas, ji tampa savotišku laikmečio kasdienybės aktualijų ir nuobirų dokumentu, kur jau net mes patys galim savęs nepažinti, o jaunesniam skaitytojui iš viso miniatiūrų dalyviai gali pasirodyti kosmonautai.

Dar labai faini autorės pamąstymai apie nusistovėjusias dogmas, susireikšminimą, bijojimą nepritapti prie masės su nepopuliaria nuomone (ypač įsiminė pastebėjimas, kad kūrinio įvertinimas prasideda nuo autoriaus pavardės – jei garsi, tai kūrinys iš karto geras, ar taip pat būtų be tos pavardės?) ir t.t. Neišvardinsiu ir neįvardinsiu visko, rekomenduoju paskaityti, o aš einu lentynose ieškoti kitų autorės knygų (turiu) – pasidėsiu prie lovos.

Kur susitinka dangus ir jūra

~ kzL ~ Leave a comment

Tokia atgaiva ši Benjamin Myers knyga. Vien viršelis man gali būti už paveikslą (kaip sako Dulcė: “Gyvenimui reikia šiek tiek spalvų, bent apgaulingų. Gyvenimas be spalvų yra mirtis.”) – tiesiog matau šešiolikmetį Robertą keliaujantį pakrante pasitikti pačios nuostabiausios savo vasaros. Pokaris, vis dar labai trūksta maisto, vaikinas tiesiog vienas iš tūkstančių peralkusių paauglių, užsukusių į nuošalią sodybą, kurioje su šunimi gyvena pagyvenusi dama, ponia Dulcė. Man taip keista, kad ant knygos nugarėlės ji pavadinta senute (va, dėl to ir neskaitau nugarėlių, nebent tik perskaičius knygą). Kokia dar senutė! Įsivaizduoju aukštą, išdidžiai brandžią ir solidžią damą, kuri iškelta galva brenda per savo pievas ir ignoruoja aplinkinį pasaulį. Dulcė yra tiesiog nereali, aš ją absoliučiai įsimylėjau. Kokia ekscentriška, plataus požiūrio, drąsi ir išmintinga moteris! Man ši knyga yra Dulcės knyga, ne Roberto. Nes Robertui tiesiog žiauriai nuskilo, kad sutiko Dulcę. Dulcei, žinoma, irgi.

Nepaisant kartais galvoje blykstelinčios lemputės, kad čia viskas per daug gerai ir per daug gražu (nors tai ir ne visai tiesa, juk aplink pilna neseniai pasibaigusio karo ženklų (“Karas yra karas; jį pradeda keli, kariauja daugelis, ir galų gale pralaimi visi”) ir nepriteklių, o dar ir nujaučiamos Dulcę ištikusios nelaimės), man tiesiog buvo malonu mėgautis sodriu tekstu, anglišku santūrumu ir nutylėjimais. Atrodo, kad iš teksto tiesiog srūva viršelyje tvyranti šviesa ir vasaros ramybė, dviejų žmonių buvimo kartu pilnatvė ir kvepia Dulcės ruošiamu maistu. Su pasimėgavimu neriu į šitą laikiną vasaros idilę, kur “Dingdavo visos mintys apie praeitį ir dabartį, apie tvankias klases ir grėsmingai artėjančius egzaminų rezultatus, anglių kasybos valdybą, šachtas, pensijų planus, nes nerimas ir rūpesčiai ištirpdavo be pėdsako, ir aš nardydavau iš dienos į dieną, atsikvošėdamas tik tada, kai sudundėdavo griaustinis, imdavo kurkti pilvas arba tylą sudrumsdavo paukščio giesmė. Šios būsenos būdvo ilgalaikės, ir aš džiugiai jomis mėgavausi, naktis keitė dieną, diena keitė naktį, ir laikas tapo nelinijinis, lankstus, įmanomas ištempti ir sutraukti pagal norą, akimirka išsiplėsdavo į dieną, savaitė pralėkdavo akimirksniu.”

Kviečiu visus į šį klampų kaip angliškos vasaros medus tekstą, kviečiu išsimaudyti šaltoje jūroje ir įsikandus smilgą kartu pagulėti pievoje ir paspoksoti į debesis, kartu išgyventi dviejų žmonių – vieno jauno, kito – brandaus – draugystę.

____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

Ant sraigtinių laiptų

~ kzL ~ Leave a comment

Šis romanas, pasak vertėjos Godos Volbikiatės yra “pirmasis tarpukario Kauną įprasminantis romanas, dargi parašytas iš žydiškos kairuoliškos perspektyvos”. Nėra kažkoks literatūrinis šedevras, bet man buvo įdomūs iš istorinės užmaršties prikelti netipiniai mūsų literatūrai knygos personažai – dar viena knyga ne apie lietuvišką kaimą, o apie miestą, dar vienas liudijimas, kad mieste gyveno įvairių tautybių žmonės, o personažų kairuoliškumas dargi labai susišaukia su šviežiai skaityta Bernardo Gailiaus “Agente”.

Kas gi taip įsiminė? Na, lietuvių literatūroje skaitom apie veronikas, o šioje knygoje, pasauliui verčiantis aukštyn kojom, žydų mergina kalasi su mama, kad netekės uz turtuolio. Labai įdomi veikėja, nenuolanki, drąsi užsispyrus, jaunatviškai naivi. Vyksta raudonoji revoliucija, visur reikia dalyvauti, uraaa, juk vyksta svarbūs įvykiai, santvarkos pokyčiai, dėl kurios tėvai tik už galvų susiėmę (“Uždarys parduotuves kaip Maskvoj. Vargas gresia. Vargas… Vargas..). Santykiai su vedusiu vyru, vakarėliai

išvažiuoja į miestą ir bando gyventi savarankiškai.

Natūralus romanas

~ kzL ~ Leave a comment

Prieš imdamasi “Raros” išleisto Gospodinovo romano “Liūdesio fizika”, susiradau lentynoj labai seniai leistą – apšilimui ir susipažinimui. Nu, tokia įdomi knygelė, fainai skaitosi, bet, va, jei reiktų pasakyti, apie ką ten buvo, tai nelabai tikriausiai pavyktų, nors ant knygos nugarėlės labai ten visi knygą giria, bet tingėjau sukti galvą, bandant įspėti knygos paslaptis ir už ką šitos pagyros. Ateičiai, jei kada vėl užmesčiau akį į apžvalgą, paminėsiu, kad vienoje iš nuoseklių romano siužetinių linijų skiriasi pora – žmona laukiasi, bet vyras nėra vaiko tėvas. Ši siužetinė linija apipinta visokiomis kitokiomis istorijos, kurios lyg ir yra istorijų pradžios, turėjusios į kažką sukristi, bet, kaip jau minėjau, man nesukrito. Vienu metu pagalvojau, kad šis romanas kažkiek susišaukia su Olgos Tokarczuk “Bėgūnais” – Tokarczuk savo romano struktūrą aiškina per bitės akį, kai vaizdas į vieną susilieja iš daug taškelių, kuriuos pagauna bitės akį sudarančios akelės (nuostabus paaiškinimas), o Gaspadinovas tą patį aiškina per musės akį. Na, bet Tokarczuk pavyko geriau. Žodžiu, susipažinimas įvyko, pasidėsiu kur nors arčiau tą fiziką.

Žinau, ko gieda paukštis narve

~ kzL ~ Leave a comment

Maya Angelou knygą beveik priskirčiau privalomų perskaityti knygų sąrašo. Dėl kelių priežasčių – ši knyga yra kanoninė amerikiečių likeratūros knyga, ji taip pat yra viena iš labiausiai draudžiamų knygų savo gimtojoje šalyje, na, ir galiausiai, ši knyga buvo sausio mėnesio nedarbiniame knygų klube.

Knygoje autorė pasakoja apie savo vaikystę ir jaunystę iki maždaug 25 metų (apie savo tolimesnį gyvenimą ji pasakoja kitose knygose). Autorė didžiąją vaikystės dalį, nuo trejų, augo su močiute JAV pietuose, tad ir viena svarbiausių knygos temų – baltaodžių ir juodaodžių segregacija, kuri buvo iki tokio lygio, kad juodaodžiai vaikai ilgiausiai išgyvendavo baltųjų apskirtai nematę akyse, tik tėvų ir senelių įbauginti nelįsti jiems į akis ir apskirtai trauktis iš kelio. Bet knygoje man gal labiau įdomu buvo juodaodžių santykis su kitų rasių žmonėmis (ne baltaodžių, kurie vietomis, ypač vaikų, apskritai buvo laikomi kažkokiais nežmonėmis, maždaug ateiviais, o azijiečių). Po Perl Harbour’o japonų kilmės JAV piliečiai staiga atsidūrė už įstatymo ribos ir buvo tyliai sukišti į stovyklas. O jų verslus ir namus taip pat labai tyliai ir labai greitai perėmė juodaodžiai, na, nes azijiečiai jiems nebuvo žmonių grupė, kuri būtų verta užuojautos. Labai priminė mūsų pačių istorijos tarpsnį, kai šilta vieta ilgai tuščia nebūna. Tad dar labiau stebuklinga man atrodo tai, kaip karo metais elgėsi danai.

Labai įdomi personažė (tikro gyvenimo) man pasirodė Maya mama. Labai nestereotipinė, ypač tiems laikams, moteris. Kaip ja žavėjosi jos vaikai, taip ir man kažkokį kėlė žavesį, nors kaip motina, gal ir buvo keistoka, atsaini, bet man labai buvo įdomi. Man pasirodė charizmatiška, vien dėl jos man norėtųsi skaityti kitas Mayos knygas. Va kokia paveiki Mayos knyga!

Suprantu, kad tada, kai buvo parašyta ir kai išgarsėjo, knyga buvo skandalas – atviras kalbėjimo būdas apie dalykus, kurie paprastai slepiami ir neviešinami, ir, apskritai yra gėdingi – kur tai matyta. Tai sau reikia vis priminti apie tą kontekstą, nes šiaip man kažkaip paskutiniu metu teko paskaityti panašių biografinių knygų – pradedant nuo Bernardine Evaristo “Manifesto”, Violos Davis “Finding me”, net Tiffany Mcdaniel “Betty”, tad Mayos Angelou knyga nebuvo labai nauja ir kažkuo labai nustebinusi. Minėtose gyvenimo istorijos man labai jautėsi viena jungianti tema – nesaugumas ir smurtas pramaišiui su švelnia meile, kūrybiškumu, ekscentriškumu. Tad labiausiai gal rekomenduočiau knygą tiems, kas nori užsipildyt įtakingiausių knygų sąrašo spragą, domisi segregacija, o ir šiaip jei nėra panašių kygų skaitę, tada tikrai bus įdomu.

Mūšiai dykumoje

~ kzL ~ Leave a comment

Labai trumpai – labai fainas knygelės viršelis, bet pačios knygos tikriausiai ilgai neatsiminsiu. Gal pati knyga ir labai svarbi meksikiečiams, ten daug visokių prezidentinių kontekstų, politikos aplinkybių, bet man kažkaip nelabai surezonavo ta aplinka. Berniuko įsimylėjimas irgi. Skaitėsi labai lengvai, tikrai tekstas yra paprastas, ištobulintas (autorius buvo maniakas, kuris negalėdavo paleisti savo tekstų, nes vis redaguodavo), bet nežinau, kažkaip gal visai ne to tikėjausi. Man gal keista, kad knyga pavadinta “Mūšiai dykumoje”, net kilmė pavadinimo labai įdomi, bet man jis kažkaip nesisieja su ta meilės istorija. Du atskiri dalykai. Tai tiek, paleidžiu šitą mažulytę knygelę.

Pavojingi žodžiai

~ kzL ~ Leave a comment

Sveiki prisijungę prie žaidimo žodžiais (net viršelis toks Minecraftinis). Tik kodėl gi šis žaidimas pavojingas? Gal dėl tų žodžių iškraipymo, interpretavimo ir lakstymo žvirbliais ne vietoje ir ne laiku? Buvimo nepolitkorektiškais, nejautriais, netinkamai pavartotais, o Marijos žemėje, neduok dieve, dar ir iš kokio ex klaidų sąrašo. Ne bet kokio – Didžiojo!

Undinė Radzevičiūtė nuo pradžios iki pabaigos su skaitytoju žodžiais žaidžia – juokiasi (nors po “Minareto” jau bijau taip sakyti), šaiposi, ištisai traukia per dantį. Visą knygą tiesiog kapojasi žodžiais. Knygos siužetas man net nublanksta (nors aišku, jis paskęsta dialoguose, kuriais atsiskleidžia visos daugiau ar mažiau susireikšminusios romano asmenybės, kalbančios ar galvojančios sentencijomis ir išminties perlais. Visada labai taiklais ir dažnai labai juokingais. Net necituosiu, nes pusę knygos reikės perrašyti.

Kadangi veiksmas sukasi apie “šventąjį” teatrą, kur pašaliečiui daug kas iš šono atrodo savaime didinga, dieviška ir neskirta žemiškajai nosiai, tai knygos pradžioje susiduriam su daug patoso, kuris į knygos pabaigą subliūkšta, kaip pradurtas balionas – po visa didybe, eilinės intrigėlės, sangulavimai ir vagystės. Business as usual, kitaip tariant. Nu, nieko švento žodžiu, o jei ir buvo likę, tai Radzevičiūtė juokdamasi ir tai nuvainikuoja. Ir bravo autorei už tai – nebijojimą žongliruoti tais pavojingais žodžiais. Ir dar ačiū už kūrinio apimtį, toks labai optimalus. Kokie keturi šimtai puslapių to žodžių žaidimo būtų per daug. Nors vis tiek, “Minaretas” lieka mėsgtamiausiu mano romanu.

___________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Agentė

~ kzL ~ Leave a comment

Pirmoji 2024 metų knygą, kurią skaitydama iki kokio vidurio baisiai pykau ant autoriaus, nes visai nenorėjau pirmos metų knygos, kuri man nepatiko. O paskui dar vargt su rašinėliu!! Taigi, visiems pasirinksiantiems skaityti, linkiu ir rekomenduoju turėti kantrybės, nes bus iš tų knygų, kur visas svoris ir gėris, kad ir kaip beužknistų – antroj knygos pusėj. Dar galit likt nesupratę, koks dar čia šnipų romanas, nes po įspūdingos pradžios knygos pirmoj daly daugiausia politika, liaudininkai-krikdemai-tautininkai, kurie man nebuvo labai įdomūs, greičiau jau nuobodūs. Ir viskas taip lėta, metų laikai greičiau eina, nei siužetas vystosi. Gyvenime, aišku, nepagreitinsi, bet knygoj gal galima?

Liaudies išmintis sako, kad “kantriems – dangus”, tai kadangi aš knygų žiurkių pasaulyje noriu į dangų (biblioteką), tai kantriai grieždama dantimis skaičiau ir – aleliuja – nuskilo, nes paskui tikrai prasideda šnipų romanas, spaudimas, įtampa ir agentų kovos. Pagrindiniai veikėjai – tarpukario saugumo departamento vedėjas Konstantinas Astrauskas ir aukšto rango komunistė Angelė Treigytė, kuri suprato, kad nelabai šviesus tas komunistinis rytojus, ir sugalvojo trauktis. Ne viskas tik paprasta ir įmanoma. O besitraukiant tenka ir išduoti, ir įduoti, ir parduoti. Ir kelio atgal – nebūna. Iš kitos pusės ir pats gali būti bet kada išduotas, parduotas. Toks nervų ir laiko žaidimas – kas greičiau ir kuris pirmas.

Labai knygoje man įstrigo tas nuolatinis vaikščiojimas apgraibomis, akli statymai ir sprendimai, rizikavimas, nes niekada nežinai, ar agentas nemeluoja, kiek jis ar ji nepasako, galiausiai, ar pats nėra dvigubas agentas. Nelabai optimistiškai nuteikia, net kraupu, kai pagalvoji. Iki šiol realiai niekada labai nesusimąsčiau, apie nesibaigiantį neapibrėžtumą, kuriame gyvena šnipai. O turi vaidinti kietuolius ir poker face’us. Nenuostabu, kad paskui bent kiek gražesnė panelė gali visko primirksėti (čia Flemingas užbondino privalomą siužeto liniją?).

Dar vienas fainas knygos aspektas – tarpukario Kaunas (dar kartą labai rekomenduoju apsilankyti Art Deco muziejuje, bus lengviau įsivazduoti nekaimišką knygos aplinką), kurio valdininkai važinėja ilsėtis į Paryžius. Šveicarijas, na, ir jei nelabai turi laiko – į Palangą, ponios siekia išsilavinimo ir aukštų tarnybų arba tiesiog būna elegantiškos ir prašmatnios. Smetoniškos diktatūros Lietuva, skaičiuojanti paskutines savo vasaras, kurias tokiom knygom susigrąžiname.

Už knygą dėkoju autoriui ir leidyklai “Aukso žuvys”

Will

~ kzL ~ Leave a comment

Dar viena knyga, kurios popierinės net nesiruošiau skaityt, bet pradėjau audio ir užkabino, o už tai bravo knygos įskaitytojui Vaidotui Baumilai. Vaidotas tikrai maloniai nustebino įskaitymo profesionalumu. Na, ir labai gražaus balso tikrai malonu klausyti.

Tiesą pasakius, apie Willą nieko nežinojau, išskyrus filmą Men in Black, po kurio tiesiog įsimylėjau mopsus. Man buvo visiška naujiena, kad jis dar labai jaunas išgarsėjo kaip reperis ir net laimėjo savo pirmą Grammy senų senovėjė, 1988 metais. Man atrodo, pas mus repo dar nebuvo. O paskui laimėjo dar tris.

Nuo pat vaikystės tėvas jį žiauriai spaudė ir šiaip buvo despotas, mušdavo žmoną, tai labai sėkmingai išmuštravo darboholiką, kuris, nors ir tapo labai sėkmingu muzikantu ir aktoriumi, kiek užtruko, kol suprato, kad ir pats užaugo į visada teisų darbštuolį, kuris nuolatos visus linksmindamas pamiršo, nors realiai nelabai ir žinojo, kas yra poilsis ar kito žmogaus jausmai. Kokie dar jausmai, reikia daryti, tai ką reikia daryti.

Aišku, Willo darbštumas ir užsispyrimas yra wow. Eina sau, kiek kartais reikia valios pasiruošti vaidmenims, išmokti triukus, pavirsti į boksininką ar dar kokį fizinių pokyčių reikalaujantį personažą. Tikrai pagarba. Nepagarba, aišku, kai visai prarandamas saikas ir realybės suvokimas, bet čia jau Willui susigaudyti labai padėjo psichoterapeutai. Psichoterapijos įtaka jaučiama visoje knygoje, joje Willas ir pats pataria tokiems pat bepročiams, kaip jis. Labai dažnai Willas pasakoja, kaip kam nors ką nors pasakė ir viską sušiko, ir kaip viskas galėjo būti kardinaliai kitaip, tiesiog parinkus kitus žodžius ir paaiškinus savo motyvus.

Knyga tikrai smagiai susiklausė, man gal kiek ten nuobodu buvo repo istorijos ir visokie MC, DJ ir kitokie reikalai, tai rekomenduočiau labiausiai darboholikams kaip terapinę priemonę ir biografijų megėjams. Įdomu, ar popierinė iliustruota, ar reikia ieškoti pavartymui.

Eiti kiaurai sienas

~ kzL ~ 3 Comments

Lietuvoj praūžusi Abramovič banga manęs visiškai neužkabino – neskaičiau knygos, kai, atrodo, visi skaitė, ir į Kauną nevažiavau, matyt, nesu Abramovič fanė. Net ir po knygos man ji netapo kažkokia guru, pas kurią veržčiausi, nors knyga ir patiko. Beje, klausiau audio ir noriu pagirti knygos įskaitytoją Kristiną Švenčionytę – įskaityta tikrai puikiai, klausyti buvo malonu, nebuvo nereikalingos dramos ar didelio vaidinimo. Mielai klausyčiau ir kitų šios aktorės knygų. Vis dėlto klausant tokio tipo audio labai trūksta iliustracijų, teko popierinę knygą pasiskolinti ir pažiūrėt paveiksliukus. Patarimas leidėjams – kažkokiu būdu iliustracijos klausytojams turi būti prieinamos. Man atrodo, kažkokia leidykla buvo sudariusi sąlygas vaizdinę medžiagą pasižiūrėti programėlėj, ar kažkaip panašiai, nelabai atsimenu. Tai tokios techninės detalės.

Kas knygoje patiko? Labai buvo įdomu skaityti apie menininkės vaikystę ir jaunystę Jugoslavijoje, pačios šalies istorijos niuansai. Siaubinga buvo skaityti, kaip menininkė buvo motinos ir senelės bokso kriauše ir visa ko atpirkimo ožiu. Nesuvokiama. Iš vienos pusės menininkės performansai labai įdomūs kaip žmogaus galimybių išbandymo eksperimentai. Bet iš kitos pusės, visuose tuose kruvinuose reikaluose pirmiausia matau neišmylėtą vaiką, kuris šaukte prašosi būti sustabdytas. Gal žiūrovai taip ir jausdavosi, tik (dažniausiai) nedrįsdavo kištis į meno procesą?

Kiti du labai įstrigę dalykai – namas Amsterdame, man atrodo, vien apie tą namą galima atskirą knygą parašyti, tas namas rimtai, kaip atskiras knygos veikėjas ir va, namą tai visai norėčiau pamatyti. Ta jo istorija pradedant visais benamiais ir narkotikų prekeiviu, baigiant vienuolių meditacijom, išvarančiom iš namo visas blogio jėgas, įskaitant tą patį jau atsivertųsį nerkotikų prekeivį – kosminės. Apskritai, labai įdomios visokios Marinos Abramovič nuojautos, atsitiktinumai ir panašūs reikalai.

Dar įdomi kelionės Kinų siena istorija – nuo pat jos pradžios, kuri niekaip negalėjo įvykti, nes kaip čia ne kiniečiai pirmieji savo sieną pereis (nekopijuoti gi nemoka) iki visiškai neteisingo įsivaizdvimo, kaip ta siena atrodo (vietomis visai sugriuvusi) ir t.t.

Na ir žinoma, didysis sėdėjimo performansas. Net nebuvau pagalvojus, kaip sunku ilgai išsėdėti!!! Summa sumarum, patiko, tikrai verta perskaityt/perklausyt, prasiplėst akiratį ir geriau suprasti tokią meno formą, tik žiūrint į Marina Abramovič, man niekaip nesusieina į vieną – tiek patyrusi ir per save perleidusi menininkė, kur, atrodo, jau susivokus nuo pirštų galiukų iki ausų lazgelių, ir tas pripūstas netikras show women veidas. Kažkaip atrodo, kam ten tiek save kankinti nuolatos gyvent ant peilio ašmens, jei dienos pabaigoj vis tiek svarbu pasipūst. Kam? Ir ko tada tokia moteris gali mane pamokyt ir įkvėpt?

Placebas

~ kzL ~ Leave a comment

Jurgą Ivanauskaitę skaičiau mokyklos laikais – pirmąsias kultines, o paskui jos paskutines knygas, kažkaip krūva knygų liko neskaityta. Vis sunku senesnes knygas įkišt į eilę (net pagalvojau, kad bus mano 2024 metų tikslas – pradėt traukt senas knygas iš lentynos) – pastebėjau, kad pats geriausias būdas tokias perskaityt – skaityti knygų klube.

Pirma mintis, šovusi į galvą, buvo – knyga atlaikė laiko išbandymą (praėjo jau dvidešimt metų nuo pirmo leidimo) ir, kai buvo išleista, tikrai turėjo būti apskritai wow (ir kaip tada neskaičiau, nesuprantu niekaip). Iš vienos pusės knibždėjo mintis – žmonės nesikeičia, o iš kitos – negi taip nesikeičia!!! Kaip visais laikais, pilna lengvatikių, šiaip kvailių, kuriais manipuliuoja periodiškai vis naujai nušvintantys gelbėtojai, “elitas” kliaujasi tualetinio popieriaus užkalbėtojais, o galvose verda sąmokslo teorijos. Labai įdomiai sutapo, kad iš eilės skaitytos Manto Adomėno “Moneta ir Labirintas” bei Jurgos Ivanauskaitės “Placebas”, knygos su dvidešimt metų distancija kalba apie žmonių manipuliavimą per ezoteriką, būrėjus, ekstraseansus ir šiaip tokį nematomą pogrindinį pasaulį, per kurį paslaptingai veikiami ir valdomi žmonės.

Su pačia knyga tai visaip sekės. Vietomis labai traukė skaityt, o vietomis buvo nuobodu. Man tikriausiai būtų užtekę Julijos, jos katės (be konkurencijos fainiausios personažės) ir Vilniaus, na, gal dar brolių, Julija apskritai galėtų plūduriuot bardo, o katė perdavinėt signalus tarp dviejų pasaulių, ir murkčiau sau patenkinta. Didysis Placebo agentas galėjo ir glausčiau filosofuot, o žurnalistės lakstymai paskui diedą irgi buvo meh, buvo gal galima ir be jų, na, bet gal toks sumanymas, ką aš čia.

Skaitant pasijautė, kaip, nors ir negreit, bet pagaliau laisvėja kalba (absurdas, aišku čia džiaugtis tuo, kas turėtų būt savaime suprantama) – knygoje kai kurie nelabai kultūringi personažai labai jau kultūringai ir litaratūriškai kalba. Ankščiau tikriausiai net nebūtų užkliuvę, o dabar jau kliūva, ačiū protingiema ir drąsiems žmonėms, kad knygų veikėjai pagaliau gali kalbėti ir keiktis kaip žmonės.

Rašytojai ir meilužiai

~ kzL ~ Leave a comment

Nu, Elizabeth Strout gal ir nuostabi knyga, na, o man – visiškai normali, smagi knyga. Gerai sukalta, lengvai skaitosi, nesukelia akių vartymo – pati tikriausia poilsinė-atostoginė knyga. Na, ir šiaip įdomu paskaityti apie rašytojų, ypač pradedančių virtuvę. Baisokoka ji, man ypač baisu, kai JAV gyvenantys žmonės neturi / neįperka /dar kaip nors “ne” sveikatos draudimo, atidirbinėja savo kosminio dydžio paskolas už mokslus, arba kaip visokie draugai ir pažįstami išnuomoja tokiems rašantiems nabagams, kurie net valgyt neturi už ką, savo šiltnamius, šuns būdas ar dar kokią negyvenamą vietą. Nieko nemokamo, nebent kolos refill.

Na, ir kaip tokiose knygose tikriausiai privaloma – aplink pagrindinę veikėją būtinai sukiojasi koks vienas ar du gerbėjai ir jai niekaip nepavyksta nuspręst, kurio jai reikia (arba nereikia). Bet šioj vietoj negaliu labai prie romantinės linijos kabinėtis, Keisė suvokia ir vieno, ir kito pliusus ir minusus, ir tikrąja žodžio prasme galiausiai žiūri savęs (aleliuja).

Rekomenduoju, kai esat pavargę, brausinimo nuotaikos ir pajėgumų, neturint didelių lūkesčių, smagiai praleisi porą vakarų.

______________________________________

Už knygą dėkoju BALTO.