2023

Šie metai išskirtiniai tuo, kad visatai nusiuntus alia absoliučiai crazy mintį, kad kada nors noriu būti Bookerio komisijoje, vos ne už kelių savaičių gavau kvietimą dalyvauti “Alma Littera” suaugusiųjų literatūros konkurso komisijoj (reikia gi kažkur kojas apšilti), o vėliau ir geriausio audio knygos “atlikėjo”/skaitytojo rinkimų komisijoje (laimėtojui Metų knygos apdovanojimų metu K.A.2.0.2.4 bus įteikta Audiotekos įsteigta premija, už kurią, ačiū dievui, negėda). Vieno rinkiminio kvietimo teko atsisakyt, nes būt jau reikėję mėnesio skaitymo atostogas imt.

Šiuos metus galiu drąsiai skelbti lietuvių literatūros metais, nes šiemet iš daugiau nei šimto perskaitytų, net 34 knygos buvo lietuvių autorių. Dar suklausiau virš dvidešimt audio – labai intensyviai pradėjau klausyt audio lietuviškai. Jau tingiu angliškai skaityt, nes tuoj viską išverčia, dabar tuoj pradėsiu tingėt audio angliškai klausyt, nes labai intensyviai įgarsinimas lietuviškai vyksta.

Metų knygų nerenku – metų knygas pajaučiu. Tiesiog skaitau ir viduj viskas užkunkuliuoja, drugeliais užplasnoja. Ir šiemet – ne vieną kartą. Ir pasidžiaugiau, kad savo rinkimuose galiu skirt tiek pirmų vietų, kiek norisi.

Taigi, šiemet stogą man nunešė:

Jurga Tumasonytė “Naujagimiai”

Danutė Kalinauskaitė “Baltieji prieš juoduosius”

Ričardas Gavelis “Vilniaus pokeris”

Nukautavo:

Suzanne Clarke “Piranezis”

Annie Ernaux “Įvykis”

Rachel Cusk “Kontūrai”, “Tranzitas” ir “Kudos”

Andrus Kvirak “Jaujininkas”

Douglas Stuart “Shuggie Bain”

Labai geros:

John Steinbeck “East of Eden”

Andy Weir “Project Hail Mary” arba “Projektas “Sveika, Marija”

Tove Ditlevsen “Kopenhagos trilogija”

Haska Šyjan “Už nugaros”

Virginija Kulvinskaitė “Keturi”

Andrei Liubka “Karbidas”

Bruce Chatwin “Utzas”

George Orwell “1984”

Lydia Sandgren “Gyvenimo raštai”

Agnė Žagrakalytė “Triukšmaujantys: katalikai”

Andrew Komornyckyj “Ezra Slefas, kitas Nobelio premijos laureatas”

Detektyvai/trileriai/šnipai:

Mantas Adomėnas “Moneta & Labirintas”

Anthony Horowitz “The World is Murder”, “The Sentence is Death”, “A Line to Kill”, “The Twist of a Knife”

Jo Nesbo “Pavydo ekspertas ir kitos istorijos”

Negrožinės:

Andrius Kleiva “Ką veikia Japonija?”

Reed Hastings, Erin Meyer “Jokių taisyklių. Kodėl Netflix tokia sėkminga?”

Vaikų (tikrų ir suaugusių) literatūros:

Marius Marcinkevičius, Lina Itagaki “Mergaitė su šautuvu”

Ellie Irving “Matildos efektas”

Michael Ende “Momo”

Štai taip. O kuri tavo geriausia 2023 metų knyga, jei yra?

Gerų ateinančių 2024 metų!

Keliuonė. Įmink Šiaulius

Labai mėgstu komiksus, tad su nekantrumu puoliau naująjį skaityti, tuo labiau, kad su darbiniu Prezidentiniu knygu klubų sugalvojom, kad norim literatūrinės kelionės, ir pasiūlymas varyt traukiniu į Šiaulius ir pabrausint po kolegės gimtąjį Pietinį buvo sutiktas su ovacijom. O čia dar ant tų žodžių komiksas apie Šiaulius! Kaip dievui į ausį kad būtume kalbėję.

Taigi, pradėjau skaityt tą “Keliuonę” ir supratau, kad nieko aš ten nesuprantu, nes Šiauliuose, jei neskaitysim “Pietinia kronikų” ir “Remygos” literatūrinių kelionių, paskutinį kartą buvau kokioj ketvirtoj klasėj, ir man visokie šiaulietiški reikalai, simboliai, skupltūros ir pastatai nieko nesakė (išskyrus auksinį berniuką). Nu, rimtai, ten kažkoks riterių kovą simbolizuojantis reikalas, esantis ant pastato, man pasirodė kaip haliucinacija, maždaug toks mano nesupratingumo lygis buvo.

Taip man susirodė, kad knyga yra absoliučiai skirta šiauliečiams, kurie visus objektus greičiausiai mintinai žino, arba svečiams, kuriems gali būti kaip gidas, ko Šiauliuose ieškoti. Kiek labiau pradėjau komikse gaudytis, kai beieškodama, kas čia užsakė tokią knygą, gale radau tokias kaip ir savotiškas instrukcijas, plačiau paaiškinančias komikse minimus objektus ir žmones. Taip ir skaičiau – pasižiūriu gale, kurio puslapio instrukcija, pasiskaitau ir tada skaitau komiksą. Tokiu būdu skaitant visai smagiai susiskaitė. Bet be instrukcijos tai mama mia! Impossibile! Dabar noriu komikso apie Klaipėdą.

_____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Aukso žuvys.

Moneta & labirintas

Moneta & labirintas | Knygos internetu | baltos lankos leidykla

Toks netikėtumas ir savotiška intriga Manto Adomėno storulė knyga (dar tik pusė knygos!!!) mūsų žiemiškoj padangėj. Taigi, viską nušlavė, kas stovėjo knyginėj eilėj ir buvo ant greičio sugraužta. Ir kokie gi tie mano įspūdžiai?

Vos pradėjus skaityti, dalinausi, kad nepradėtumėt darbo dienos vakarą skaityti, nes gausis darbo naktis ir gresia neišsmiegojimas. Tai pradžioje intriga kaip užspaudė, pirmas šimtas (iš beveik 600 puslapių) buvo perskaitytas beveik nekvėpuojant, nes pirmas šimtas ir yra pats tikriausias šnipų romanas. Persiritus per šimtą, autorius spaudžia stabdį (jei darbo dienos naktis, skaitytojas gali ramiai eit miegoti) ir sugrįžta į priešistorę bei pasakoja skaitytojui, kaip mes atsidūrėm ten, kur atsidūrėm. T.y., kaip ir iš ko atsirado pagrindinis veikėjas Tomas, ką mylėjo ir ką nelabai. Kas buvo jo mokytojai, guru, ir mentoriai, ką studijavo ir su kuo draugavo, o galiausiai, kaip papuolė į žvalgybą (Biurą) ir kokių užduočių turėjo. Visoje lėtojoje dalyje daug apmąstymų, pafilosofavimų ir kaip skaitydama vadinau “lyrinių nukrypimų”, apie kuriuos vis galvojau, reikia jų knygai, ar ne. Ir nesugalvojau, gal sugalvosiu, kai perskaitysiu antrą dalį, pažiūrėsiu, koks galutinis svoris bus šios dalies. Bet šiaip tie “lyriniai nukrypimai” kažkaip savotiškai kaip žodžiai dainoje – nelabai išmesi, o jei išmesi, tai lyg kažko ir tūktų. Tai va tokia dilema.

Buvo keletas vietų knygoje, kuriom nepatikėjau. Na, visada sakau, kad geram trilery ar detektyve turiu viskuo tikėt, nes kitaip – pasakėlė. Tai labiausiai nepatikėjau paskutine knygos dalim, kai Tomas eina pas paslaptingąjį knygos personažą, blogio ašį, bet eina taip durnai, lyg būtų ne žvalgybininkas, o šiaip durnelis iš gatvės. Žvalgybos prasme aš esu durnelė iš gatvės, bet neičiau taip, kaip Tomas. Man taip pasirodė neprofesionalu pasimauti ant labiausiai mieste ir gal regione saugomo žmogaus “nesaugojimo”, kad nu let’s come on šitaip išsidurti!!! Buvo visiškai aišku, kas bus, o aš noriu siurprizo ir įtampos, man visai nesinori žinot, man norisi drebėt po kaldra. Man taip patiko, kai knygos pradžioje aiškinama, ant ko pasimauna šnipai ir visai nepatiko, kad mūsų šnipas visai ne superherojus (cherche la femme, savaime suprantama) ir nors moka visaip manipuliuoti savo protu, yra tiesiog lietuvis žmogus.

Beje, kaip tas lietuvis myli Lietuvą, man patiko labai. Labai aštriai pajaučiau per santykį su viena knygos užsieniete – nu, nesuprast jiems mūsų, deja, ir savo tikram darbe labai aiškiai su užsieniečiais kolegom tai jaučiu. O mums, va, ir šalta jūra graži ir Neringos kopos – kaip iš pasakos. Labai graži knygos vieta, nors ir lyg niekuo neypatinga. Dar labai patiko nuolatos jaučiamas matomo, kasdienio pasaulio kontrastas su paslaptingu, nepagaunamu ir neužčiuopiamu, net ne visiems suvokiamu, tamsiu pasauliu, iš kurio vis kokia mistika padvelkia.

Bet šiaip, nepaisant dviejų, o gal net daugiau knygų vienoje knygoje (kas gal šiek tiek ir daugoka), noras skaityti būsimus penkis šimtus puslapių tikriausiai yra geras kriterijus, pasufleruojantis, ar verta skaityt. Tik va, nusiteikit, kad tai bus trileris su priedais, kaip jau dabar matau apžvalgose vadinamais umbertiškais.

______________________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”.

Šukparkis

Labai labai laukta Alinos Bronsky knyga. Jos kūrybą skaitome iš kito galo, būtų buvę gerai pradėti nuo šio autorės debiuto ir mėgautis jos tobulėjimu, na, bet manau, kad ištikimi Bronsky skaitytojai tikrai tinkamai “Šukparkį” įvertins. O man autorė stoja į autorių, kurių skaitysiu viską, ka parašys, gretą, nebent parašytų kokį “Namų ūkio vadovą”, nors, jei paraštu savo kietu bronskišku stiliumi, tai skaityčiau net instrukcijas, kaip tinkamai išlyginti vyriškus marškinius.

Nes nu Bronski stilius ir kalba man yra tobuli. Vien pirmas knygos sakinys – ” Kartais pagalvoju, aš vienintelė mūsų kvartale prilaikanti normalias svajones.” Vien šitas sakinys ir kaip jis pasakytas (ir išverstas, ačiū, ačiū Vytenei Saunoriūtei) yra man absoliutus kabliukas, ant kurio užkibus, iš karto įsigungia smalsumo mygtukas ir žinai, kad jau, vaikyti, niekur tu nesidėsi – reikia viską sužinoti, kas ten ir apie ką. Ir kas per mergina nori parašyti knygą pavadinimu “Istorija apie besmegenę raudonplaukę moterį, kuri būtų gyva, jei būtų klausiusi savo protingos vyriausios dukters.”

Kaip subtiliai Bronsky pasakoja nuo pat knygos pradžios aršiai pasirodžiusią merginą. Kaip iš lėto leidžia skaitytojui su ja susipažinti, pajausti jautriausias vietas, pamatyti ją, suprasti jos elgesį, jos nuolatinę parengties kovai būseną. Nes iškėlus koją iš namų visur reikia išgyventi – emigrantų daugiabutyje, gatvėje, mokykloje ir pakeliui iš jos, suaugusių pasaulyje. Be pasirinkimo būti silpna, nes visada yra silpnesnių, be pasirinkimo atsukti nugarą, nes bet kada gali gauti per galvą. “Sukparkis” yra knyga, kurioje reikia skaityti ir jausti tarp eilučių.

________________________________________

Už knygą ačiū “Aukso žuvims”

Apie laiką ir vandenį

Man tokios liūdnos knygos apie laiką ir klimato kaitą. Vienas praeina ir nieko nepadarysi, o apie antrą nieko nedarom. Nedarom jau galima sakyti nuo senų senovės, dar mano mokyklos laikų, kur mūsų su G. geografijos mokytoja buvo tikra aktyvistė, tai pas mus kažkaip natūraliai buvo daug kalbama apie ekologiją. Ir jau tada man buvo siaubingai liūdna dėl mirštančios Baltijos jūros, dėl to, kad erelių kiaušinių lukštai per minkšti “užauginti” paukščiuką, ir kitų ekologinių katastrofų, kurios tais laikais buvo daugiau mažiau vietinės reikšmės. Praėjo dvidešimt metų ir esam kur esam. Ir nuostabi meilės gamtai knyga jau atrodo, deja, per daug optimistinė, nes parašyta 2019 metais, prieš kovidą (tiesa, gale pridėtas papildomas skyrius) ir prieš karą, kuris suniokojo ir užteršė dar daugiau gamtos. Tai tokia va liūdna gaida.

O gražioji knygos gaida – nuostabūs, poetiškai aprašyti ryšiai su praeitimi, laiko įvardijimas ir skaičiavimas protėviais, ledu, sakmėmis ir islandiškomis sagomis, kurios kažkokiu neįmanomu kosminiu būdu susijusios su Himalajuose prasidedančiose, balto kaip pienas, vandens upėmis, iki šiol maitinančiomis slėniuose gyvenančius žmones ir žemę. Knygoje daug puikių istorijų apie gyvenimą gamtai skyrusius žmones, kurie užsispyrusiai, vieno žmogaus pastangomis sugebėjo “atsukti” laiką, išsaugoti gyvūnų rūšį ar niekaip ekonomiškai neapsimokantį vietovės gamtinį unikalumą. Ar vieno žmogaus pastangos gali sukurti svarų indėlį? Kaip rašo autorius, jei kiekvienas indas pasodintų po medį, žemėje atsirastų milijardo medžių miškas.

Grožio ir liūdesio knyga, kurią skaitydama vis klausiu, ar bus kur gyventi jauniausiam mano pažįstamam žmogui už aštuoniasdešimties metų?

_____________________________________________________

Už knygą dėkoju “Alma Littera”

P.S. man šleivokas pasirodė knygos vertimas, trūko teksto sklandumo, vietomis tekdavo pagrįžt dar kartą perskaityt sakinį, o vienoje vietoje apskritai neteisingai išverstas gyvūno pavadinimas – prie giliavandenių Islandijos teritoritoriniuose vandenyse gyvenančių gyvūnų atsirado jūrų kiaulytės.