K.Ž.G

Pirmoji atėjusi į galvą buvo Charlotte Bronte “Jane Eyre”.  Skaičiau ją greičiau dvidešimt kartų nei tris. Tiesiog galiu atsiversti bet kuri puslapį (išskyrus pirmuosius skyrius, kai Jane auga pas tetulę Reid ir apie jos  pirmuosius  metus Lowoode, man per baisu) ir pradėti skaityti.

Paauglystės metais mano meilė šitai knygai, o ypač misteriui Rochester, atsirado po BBC serialo (1983), kur Rocherster vaidmenį atliko T.Dalton. Atsimenat jį? Nuo tada aš brokyju visus kitus misterius Rochesterius.

“Jane Eyre” man patinka tuo, jog misteris Rochester nėra princas ant balto žirgo, kuria atjoja išgelbėti Jane Eyre. Patinka, nes knyga nagrinėja santykių tarp dviejų nelygių žmonių temą. Na ta prasme, kad Jane neturi nei tokios socialinės padėties, nei pinigų, nei užtarėjų, kad galėtų jaustis lygiavertė būdama su misteriu Rochesteriu. Ji nenori būti jo išgelbėta, ji nenori būti jo sauguoma ir puošiama lėlytė. Ji nori būti lygiavertė.

Tai, manau, net ir dabar yra labai aktuali tema.

Mėgstamiausios knygos vietos- vakaras, kai misteris Rochesteris nukrenta nuo arklio ir kiti jų dviejų kandūs dialogai, kuriuose tiek Jane, tiek Rochester pasirodo esą vienas kitam lygūs intelektualine prasme.

KŽL

Aš neskaitau antrą kartą, juo labiau trečią. Kad ir kaip galvočiau, neprisimenu tokios knygos. Išskyrus vaikiškas, kurias dabar skaitau po milijoną kartų, kol kukulis išmoksta mintinai. Tada aš pradedu skaityti sakinį, o kukulis jį užbaigia. Taip ir skaitom. Pavyzdžiui šitą.