Griuvėsių dievas

griuvesiu-dievas-1

Perskaičiau šitą knyga su dideliu pasimėgavimu. Labai gražus tekstas, nuostabus vertimas, skaičiau ir stebėjausi, kaip tobulai išlaikytas kalbos stilius palyginti su “Gyvenimas po gyvenimo” (“Griuvėsių dievas” laikomas tęsiniu, nors autorė knygas pati vadina lygiagrečiomis), o versta tai skirtingų vertėjų (dabar patikrinau ir likau nustebusi, kad vertėjos skirtingos).

Ši knyga yra tokia, kur nelabai žinai, ką pasakyti, kai paklausia, apie ką. Žinoma, visada galima pasakyti, kad apie Tedį, mažąjį numylėtąjį sūnų ir broliuką, bet kartu taip sakant, pasakoma labai mažai, nes knygoje pilna visokių niuansų, nuotaikų, gyvenimo situacijų.

Man labiausiai užstrigo šeimos narių santykių drama, vėl ir vėl apie meilę ir nemeilę, kuri skaudžiai paveikia visų gyvenimus. Apie tėvų ir vaikų, anūkų ir senelių santykius. Autorė taip subtiliai ir jautriai, be kažkokio patoso ar didelių emocijų (britiškai), per detales, žvilgsnius ir nepasakytus žodžius perteikia tuos santykius, kad nuolatos galvoji, kaip galima žodžiais (ir pauzėmis reikiamose vietose) visa tai perteikti.

Kitam skaitytojui gal ši šeimos linija pasirodys šalutinė, nes, taip, viena iš knygos siužetinių linijų yra karas, Tedis yra beveik nemirtingas karo lakūnas, su kuriuo skaitytojas sėdi bombonešio kabinoje, mėto tonas bombų ant Vokietijos miestų – viskas dėl to, kad taip reikia, reikia nugalėti blogį, ginti ir kovoti už savo idėją. Bet ar tikrai ta idėja tavo? Ar neprimesta to laiko politikų ambicijų? Kas tu esi? Idėja, siela ar iš lėktuvo krentanti į karo mėsmalę nusiųsta patrankų mėsa?

O visa kita prabėga kaip sapnas. Visa knyga yra tarsi sapnas, kaip vizija. Pasinaudosiu Rasos Aškinytės sakiniu iš  “Glesum“: “Taip nebuvo, bet galėjo būti”. Puikiausiai tinka šiai knygai. Ir kažkaip norisi vėl paskaiti Kurtą Vonegutą. Nes, kai Tedis skrido bombonešiu, Kurtas vaikščiojo ant žemės, į kurias krito Tedžio bombos.

 

 

 

 

Mano knygų šimtas (43): Kurt Vonnegut

Žmogus be tėvynės užstrigęs su čempionų pusryčiais Titano skerdyklose. O gal katės lopšy? Apie Kurt Vonnegut prisiminėm čia.

Labai patiko jo “Čempionų pusryčiai”, “Skerdykla Nr.5”, “Žmogus be tėvynės” (jei įvesite šitą pavadinimą į paiešką, išmes daugybę mūsų emigrantų nuotraukų).

“Katės lopšys” – visiškai crazy, bet nereali pabaiga vis dėlto paverčia knygą nerealia. “Titano sirenos” – žmogiško žemės laiko nereikšmingumas. Dar plauksiu į Galapagus, laukia lentynoj.

Make Love Not War

Būna taip: nieko negirdi apie vieną dalyką, nesuki sau dėl jo galvos, o po to visai netikėtai pradedi tą dalyką visur matyti, lenda jis iš visų kampų, rodosi. Štai taip ir man nutiko. Apie Dresdeno bombardavimą esu girdėjusi. Net pačiame Dresdene esu buvusi ekskursijoj ir prisimenu, kaip gidė pasakojo, kaip po Antrojo pasaulinio karo   jis buvo atstatomas. Plyta po plytos. Bet tikrai apie tai per daug negalvojau, o paskutiniu metu taip sutapo, jog perskaičiau net dvi knygas, kuriose kalbama būtent apie Dresdeno bombardavimą.

Viena jų- jau mūsų recenzuota J.S.Foer “Extremely Loud and Incredibly Close” , o kita- Kurto Vonneguto “Skerdykla Nr5”.

Pagaliau ir aš praradau savo skaitytojišką nekaltybę ironiškajam Kurtui Vonnegutui. 🙂

Bet skirtingai nuo J.S.Foer knygos, “Skerdykla Nr5” nepalieka dūšioj šviesaus ir gero jausmo. Kitokios mintys aplanko perskaičius visai nestorą knygelę, kuri K.Vonnegutui atnešė sėkmę ir suteikė jam materialinę gerovę. Jis pats yra sakęs “The Dresden atrocity, tremendously expensive and meticulously planned, was so meaningless, finally, that only one person on the entire planet got any benefit from it. I am that person. I wrote this book, which earned a lot of money for me and made my reputation, such as it is. One way or another, I got two or three dollars for every person killed. Some business I’m in.”

Tai antikarinė knyga. Ir kitaip turbūt negali būti, nes K.Vonnegut pats buvo karo belaisviu ir išgyveno Dresdeno bombardavimą. Sunku įsivaizduot, kad po tokios patirties būtų įmanoma pritarti bet kokio karo idėjai. Knygoje ne tik siaubingi K.Vonnegut prisiminimai, bet ir mokslinės fantastikos intarpai, sumaišyti su tokiu labai labai juodu humoru.

Kaskart, kai knygoje kas nors miršta, K.Vonnegut rašo tą patį sakinį: “Nieko nepadarysi”. Bet tas “Nieko nepadarysi” nėra kažkokia rezignacija ar susitaikymas. Tas “nieko nepadarysi” -toks labai žiauriai ironiškas, nes iš tikrųjų, ne kiekvienu atveju, bet daugeliu, padaryti ką nors buvo galima. Buvo galima nebombarduoti Dresdeno, buvo galima išvengti visos tos beprotybės, kai kone vaikai imami kariauti, kai žmonės žudomi koncentracijos stovyklose, kai be priežasties Hirosimoje ar Dresdene žūsta tūkstančiai.

Vertimas man pasirodė neblogas, gyvas. Įtariu, kad versti vonegutiškąją kalbą buvo sunkoka, daug keiksmažodžių, kalba tokia spalvinga, net merikiečių pamėgtajam “motherfu**er” buvo rastas lietuviškas atitikmuo. Erzino tik tai, kad amerikietiškieji vietovardžiai buvo rašomi lietuviškai. Na, man “Ajova” (Iowa) arba “Martas Vinjardo sala” (Martha’s Vineyard) rėžia akį.

G.del Toro (tas pats, kur režisavo tamsų “Pano labirintą” ir “Hellboy”) 2011 -aisiais buvo susiruošęs pastatytį filmą pagal “Skerdyklą Nr5”, bet, atrodo, kad jis šiuo metu atsidės kitos knygos- J.R.R.Tolkien “Hobito”- ekranizacijai.

“Skerdykla Nr5” baisi knyga, kurią reikia perskaityti. Dėl profilaktikos. Kad neatbuktume ir nemanytume, jog nieko čia nepadarysi.

K.Ž.G


Treji metai be Kurt Vonnegut ir 88 su juo

11+11=22                    11/11/22 

Kurt Vonnegut gimimo diena. O rytoj (04/11) bus treji, kai jis iškeliavo. Tikriausiai į Titaną, o gal Galapagus? Kas žino, kur po mirties keliauja žmogus be tėvynės. Vonnegut be jokių abejonių yra vienas iš TŲ mano autorių. Nemirtingasis optimistas, neįtikėtino humoro jausmo žmogus. Žinai, taip gaila, kad iki rytojaus nespėjau, kaip planavau, sąmoningai dar kartą (aš gi neskaitau knygų po du kartus) perskaityti Skerdyklą. Nebespėjau iki rytojaus. Šiandienos įvykių fone rytojus neegzistuoja – tik šiandien. Mylėkime savo šiandien, tegul mañana būna visi neįdomūs dalykai.

And if I should ever die, God forbid, I hope you will say “Kurt is up in heaven now.” That’s my favourite joke. (KV)

 

A Note From Edie Vonnegut

I never expected Kurt to actually die. He was supposed to break the code and live forever. I’m pretty disillusioned right now. When I was very young, like 12, I went to his study to ask him for answers to this world. He said he didn’t know any more than I did and that he was experiencing everything I was at the very same time. I think it was during the Cuban missile crisis and I was scared. He said he didn’t have a clue. From there on out I regarded him as a fellow clueless comrade who had no extra advantage or wisdom above me. He pulled no rank as ‘Father’ and for that I am eternally grateful. 

Though he was the smartest man I ever met and I am rather limited.

Even so he made me feel equal at a very early age and taught me to question authority where ever I found it.

Thank you everyone out there for getting him and loving him and missing him.

Edie Vonnegut

(iš http://www.vonnegut.com)

Laughter and tears are both responses to frustration and exhaustion. I myself prefer to laugh, since there is less cleaning up to do afterward. (KV)

A purpose of human life, no matter who is controlling it, is to love whoever is around to be loved. (KV)

Being a Humanist means trying to behave decently without expectation of rewards or punishment after you are dead. (KV)

So it goes. (KV)

|žiurkė lopšyje|

PS Kantriausiems netinginiams neįtikėtinai ilgas interviu.