2020

Labai džiaugiuosi, kad šiemet pavyko perskaityt daug puikių knygų – čia vienintelis mano kiekvienų metų pasižadėjimas ir, atrodo, šiemet jį tikrai įvykdžiau – galiu ramiai palydėti keistuosius 2020 į praeitį (su viltim, kad keisčiau nebus).

Ačiū leidykloms, autoriams, tinklaraštinikėms (-ams) už naujas pažintis, draugystes, bendradarbiavimą, goodreads knygų kritikėms ir kritikams – už aštrią akį ir ne mažiau aštrų liežuvį, juoką ir gerą nuotaiką.

Kitiems metams palinkėjimas išlieka toks pat ir dar stengsiuosi sumažint neskaitytų knygų lentynas.

Geriausios negrožinės

Gabija Lunevičiūtė “Vilniaus atminties punktyrai”

Patrick Svensson “Apie ungurius ir žmones”

Grafinė

Nora Krug “Heimat”

Geriausios iš geriausių grožinių

Elizabeth Strout “Olive Kitteridge” ir “Olive, again”

Shokoofeh Azar “The Enlightment of the Greengage Tree”

Richard Powers “Medžių istorija”

Kate Atkinson “Anapus fotografijų”

Bernardine Evaristo “Girl, Woman, Other” (lietuviškai išversta “Mergaitė, moteris, kita”

Marina Stepnova “Sodas”

Kim Leine “Amžinybės fjordų pranašai”

Irgi geriausios, nes turtingi metai

Virginie Despentes “Vernonas Subutexas”

Jurga Tumasonytė “Undinės”

Sergej Dovlatov “The Suitcase”

Jon Fosse “Vaizdai iš vaikystės”

Akvilė Kavaliauskaitė “Kūnai”

Grigorijus Kanovičius “Šėtono apžavai”

Jennifer Clement “Maldos pagrobtosioms”

Laura Groff “Florida”

Mathias Enard “Vagių gatvė”

Jose Eduardo Agualusa “Bendroji užmaršties teorija”

Arthur C. Clarke “2001: a Space Odyssey”

Veronika Urbonaitė “Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais”

Saulius Tomas Kondrotas “Kolekcionierius”

Paauglių

Annet Huizing “Kaip aš netyčia parašiau knygą”

Jasminka Petrovic “Viskas bus gerai”

Katherine Paterson “Smarkuolė Gilė Hopkins”

Gudrun Skvetting “Mėnulis ir kitos nelaimės”

_____

Iš visų perskaitytų – 22 audio knygos, 18 lietuvių autorių, 4 grafinės ir tik 2 popierinės anglų k.

Gib a kuk

Image result for gib a kuk knyga

Pažintis su G.Kanovičiaus kūryba prasidėjo nuo “Miestelio romanso“, kuris ir sužavėjo, ir atvėrė akis. Net sunku patikėti, kad skaičiau prieš šešerius metus! Kad taip labai patiko, tai leidyklai Tyto Alba pristačius, kad išleis Rūtos Oginskaitės knygą – dialogą apie G.Kanovičiaus gyvenimą, labai laukiau. Kartais žmogus belaukdamas ir perdegi, knyga bokšte prie lovos savo eilės laukė porą metų. Ir gaila, kad tiek ilgai neskaičiau, bet ir džiaugiuosi (laikas tada, kai laikas), nes šių metų knygų mugėje bus pristatoma Grigorijaus Kanovičiaus “Linksmos akys”. Pasirodo, ši knyga buvo deficitinė! 6000 vnt. tiražas buvo šluote iššluotas, o pakartoti leidimo leidykla nebesiryžo, nes buvo kam linksmybės nepatiko.

Knyga bokšte ilgokai pragulėjo dėl paprastos priežasties – kad ir kiek daug emocijų sukėlė knygos išleidimas, publicistinę knygą sunku imtis skaityt. Na, taip jau dažniausiai man būna. Bet šioji! Tiesiog skaityte suskaičiau. Puikiai parašyta ir labai įdomi, nenustojanti stebinti kiekviename puslapyje. Viena iš tų, žinote, kur sako “kam rūpi romanai, gyvenimas daug įdomesnis”.

Perskaičius knygą, nuėjau kraustyt savo lentynų – susiradau G.Kanovičiaus “Nusišypsok mums, Viešpatie” ir Kanovičiaus išgirto Icchoko Meko “Striptizą”. Taip ir stumdos mano knygų eilė… O dėl “Gib a kuk”, sakyčiau pirmiausia gal būtų naudinga ką nors autoriaus paskaityti. “Miestelio romansą”, o aš tai planuosiu, kaip čia susiorganizavus G.Kanovičiaus raštus.

Nauja Tyto Albos kolekcija

Gavau pakvietimą į naujų leidyklos Tyto Alba knygų pristatymą. Pakvietimai dažniausiai sukelia dvigubus jausmus – džiaugsmą (kad pakvietė) ir skausmą (kaip visur suspėti, jei nesuspėsiu bus taip gaila, kad net geriau nežinoti, kad renginys vyko). Galutinis šios gražios dienos rezutatas – džiaugsmas, nes a) suspėjau ir b) nes eilinį kartą atėjau galvodama, kad, ai, šiaip pasižiūrėsiu, pasiklausysiu, kas čia per knygos  ir panašiai, o išeinu norėdama perskaityti visas pristatytas knygas (o tada, o dieve, ne visos dar išleistos ir kada tai padaryti). Tikrų tikriausiai. Šiandien gal mėnulis koks?

TYTO ALBA

Labai trumpai apie pristatytas knygas:

Edita Čekuolienė “Flirtas su rudeniu: moterų knyga”. Knyga subrendusioms moterims, sakė, kad toms, kam virš keturiasdešimt. Pagal pristatytas temas,ir tai, kaip apie jas kalbėjo autorė (beje, simpatiškoji simpatiškojo Algimanto Čekuolio žmona) – kai tik išleis pirksiu ir vešiu mamai (Giedriau, prašom duoti žinoti, kai tik pasirodys). Man pačiai irgi įdomu, bet aš gal dar kiek pasidžiaugsiu nebrandžia moteryste.

Danas Sėlis “Provincijos detektyvas”. Autoriaus kėdė buvo tuščia, nes autorius nori likti nežinomas. Paslaptingai taip. Jei nebūčiau skaičius “KGB vaikų”, tai kaip ir labai nesidomėčiau šita knyga, bet dabar pliaukšt per savo pasipūtusius žandus – nenurašau, jei tik bus proga, tikrai perskaitysiu.

Viktorija Daujotytė “Lašas poezijos” – autorės, deja, nebuvo.

Giedrius Druktenis “Kodėl spaudžiame dešinę. Apie etiketą ir manieras”. Kaip sakė autorius, apie tai, kodėl, o ne kaip. Per autoriaus prezentacoiją visi (išskyrus, žinoma, Juozą Erlicką) puolė žiūrėti, ar švarūs jų batai.

Juozas Erlickas “Išeinu iš krašto”. Trilogijos paskutinė dalis. Prijuokino Erlickas. Sakė daugiau neberašys tokio tipo knygų, rašo romaną “Vargdieniai”, kurio pagrindinis veikėjas bus vargdienis Mikutavičius, kurio veikėjai nieko neveiks, nes vargdieniai nieko neveikia, nebus meilės istorijos, irgi dėl to, kad vargdieniai nemyli ir t.t. O antras romanas bus apie Kaušpėdą. Tame romane Erlickas bandys paneigti hipotezę, kad Lietuvos valstybę sukūrė Kaušpėdas.

Viktoras Gerulaitis “Kupė su Joanu Starussu. Neišgalvotos muzikos istorijos“. Gaila, autoriaus nebuvo.

Grigorijus Kanovičius “Rinktiniai raštai”. Čia tai wow. Autorių pristatinėjo jo sūnus, seniai nebegyvenantis Lietuvoje, bet taip gražiai kalbantis lietuviškai, kad visi bent kiek pabūnantys užsienyje ir visokiais akcentais pradedantys miauksėti turi susigėsti. Tik kad labai jau sūnus pesimistas man pasirodė. Čia gi džiaugsmas – tokį lobį leidykla išleis, o sūnaus nuotaika tai apokaliptinė – nieks neskaito, niekas nelaukia, o man tas pats. Nu, laba diena – ir skaito, ir laukia, ir uosto knygas, ir myli, ir gyventi be jų negali, nereikia taip, nėra jau čia tas jaunimas šiais laikais toks blogas, gal autoriaus sūnui laikas į Lietuvą?

Algirdas Kaušpėdas “Antiška”. Ar reikia ką pridurti? Dainuojanti knyga – nuskanuoji QR knygą savo protinguoju telefonu ir gali skaityti skambant muzikai. Jėga.

Giedrius Kuprevičius “Koncertas”. Toks simpatiškas ponas Giedrius Kuprevičius – spinduliuojantis (reikėjo šalia Kanovičiaus sodinti, gal būtų gera nuotaika užkrėtęs). Žinojot, kad “Kregždučių” autorius, tų kur, “gabalėlį dangaus”?Sakė, jam alergija nuo tos dainos, tai šalia būdami nesugalvokit uždainuoti. Nepraiekit, kai pamatysit knygą knygų mugėje.

Violeta Palčinskaitė “Atminties babilonai“. Autorė sakė, kad ir ką rašytojas ar poetas parašytų – viskas apie tėvą ir motiną. Gal ir tiesa, pažiūrėsim.

Linas Slušnys, Daiva Šukytė “Dėmesio: paauglystė. Tėvų knyga”. Apie ką knyga? Apie tai, kad namuose tėvai yra ir turi būti (jei nėra) lyderiai, tėvai turi imtis atsakomybės ir būti tėvais.

Agnė Žagrakalytė “Eigulio duktė: byla F117“. Skaičiau šios knygos ištrauką ir buvo labai įdomu. Tikiuosi, kad jau greit.

Viskas. Gero laukimo.

Miestelio romansas

kalm1Šioji knyga man užkliuvo dar knygų mugėj, net norėjau nueiti į pristatymą, tik su kažkokiu kitu renginiu susidubliavo, taip ir likau nenuėjusi (o dabar taip gaila), tad kai “Tyto Alba” pasiūlė pasirinkti knygą dovanų, tai jau žinojau, ko noriu. Ačiū leidyklai.

Mintis, kuri pastoviai sukosi galvoje skaitant buvo, kad šitą knygą kokiu nors būdu reikia įtraukti į mokyklos programą ir net nežinau, ar labiau į istorijos, ar literatūros. Gal  istorijos? Šita knyga užpildė tokią, sakyčiau, pustuštę nišą mano galvoj, o ta niša vadinasi Lietuvos žydai Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Prieš karą, žinoma. Ir prieš holokaustą.

miestelio citata

Knyga prasideda (ir šiaip ji yra nuostabiai išleista, su nuostabiomis Marko Kanovičiaus (kiek randu internete – ne giminaičio) grafikos iliustracijomis – vien į jas gali žiūrėti ir žiūrėti) žodžiais apie žydų motinas, užduoda tokį gražų toną knygai, juk žydiškoji linija eina per motinas, o žydų motinos man atrodo stebuklingos, nes taip moka išskirti ir išaukštinti savo vaiką, gal net išsvajoti/išpranašauti jo ateitį. Taigi, nors knyga autobiografinė, o autorius vyras, iš tikro moterys – autoriaus mama ir senelė Rocha-Samuraj (kas per pravardė!) yra patys ypatingiausi ir svarbiausi veikėjai. Tokia tad ir autobiografija – pro stalo lygyje esančias vaiko akis apie aplink besivyniojantį labiau šių moterų, o ne savo gyvenimą.

Senelė Rocha-Samuraj, senelis ir jų vaikai
Senelė Rocha-Samuraj, senelis ir jų vaikai

Beveik visas veiksmas vyksta Jonavoje ir pasakojimas užsimezga dar gerokai prieš gimstant pasakotojui, XX a. pradžioje. Koks buvo miestelis, kas jame gyveno (žydai, žinoma), kuo gyveno, kuo tikėjo (Dievu, žinoma, ir dar kartais Leninu) ir kuo nepasitikėjo (Smetona), ko niekada neleido sau pamiršti (kad ne savo žemėj gyvena), kokia kalba kalbėjo, kokias mokyklas lanke (jidiš ar ivrito), kokius amatus turėjo ir sinagogas kokias (atitinkamai pagal amatus), kokie vargšai ar turtingi buvo, kaip vaikai emigravo į prancūzijas ir amerikas. Visa prieškario žydų kasdienio gyvenimo istorija. Paskaityk. Prisiminkim.

Keletas žydiško gyvenimo gabaliukų:

-Kam tau žinoti tai, kas vargšo žydo nepadarys laimingesnio ar turtingesnio, – ramino mane senelė.

***

-Visa tai niekai! Juk gali kada nutikti stebuklas ir Viešpats Dievas išvys iš ten [Jeruzalės] turkus kartu su arabais ir surinks mus iš viso pasaulio Pažadėtoje žemėje. Visus, išskyrus, žinoma, tave. Tu juk, Šmule, ne žydas, o cicilikas.

-Ar jūs bent suprantate, ką sakote? Du žydai tarpusavyje susitarti negali, o jūs apie tūkstančius, padaugintus iš tūkstančių. Kad žydai normaliai gyventų, juos būtina kuo nors atmiešti – ar lietuviais, ar lenkais, ar kinais, ar negrais. O jūs sakote: “Viešpats surinks visus kartu…” Didesnio balagano negaliu nė įsivaizduoti.

***

Jeigu [kreipiesi] į Viešpatį dievą, tai štai ką aš tau, drauguži, pasakysiu. Jis, kaip ir kiekviena valdžia, mėgsta, kad jį garbintum, šlovintum, o ne keiktum ir įkyrėtum nesibaigiančiais prašymais. Juk nuo tokio nesuskaičiuojamo kiekio prašymų galima ir išprotėti.