Sudegę ugnyje

Kažkaip nepajutau didelio ryšio su šia knyga, o kaip gaila. Po “Prisipažįstu”, tikrai autoriui visada turiu didelių lūkesčių, kurie niekaip nepasiteisina.

Knygos herojus Ismaelis (su veikėjo vardu susijusios istorijos man tikriausiai buvo gražiausios knygos vietos) gyvena tokį pilką ir neįdomų gyvenimą, kažkaip jam nei ten labai sekasi, nei nesisaka, iki kol vieną dieną jis sutinka savo vaikystės kaimynę, su kuria lyg ir pradeda megztis kažkoks ne pilkas ryšys. Bet atsitinka taip, kad Ismaelis atsiduria ne toj vietoj ir ne tuo laiku, juo ir pasinaudojama, jis laiku nesureaguoja, tad turi reikalų tiek su policija, tiek su sąžine. O paskui viskas staigiai baigias, gal kiek net muilooperiškai, sakyčiau.

Net nežinau, kaip ir vertint šią knygą. Kol buvo tokia gan lyrinė pradžia, gražiai skaitės, bet ėmė kvepėti nuoboduliu, paskui lygtais visiškai staigiai peršokama vos ne į detektyvą, pasikeičia pasakojimo stilius, atsiranda intriga, kuri į galą irgi nei penki, nei devyni, pusiau melodrama. Gal kam nors ir patiks, nemanau, kad ilgai atsiminsiu, apie ką buvo knyga, bet vis tiek ačiū leidyklai “Alma Littera” už dovaną.

Keliaujančio katino kronikos

Prigriebiau šitą knygą į kelionę – nestora ir apie kelionę – kaip tik kelionei. Lengvutis skaitinys katinų mylėtojams, kiek primena G.Služitelio “Savelijaus dienas”, tik šis katinas ne toks aršus ir mieliau renkasi ramų namų katino gyvenimą nei patrakusius nuotykius. Na, bet toks vis tiek jis mielas ir labai katiniškai nepriklausomas, be to, visai smagu “paskaityti” katino mintis.

Bet šiaip pasidžiaugiau, kad knyga nestora, nes maždaug viskas ten lengvai nusispėja – ir kodėl katino savininkas važinėja per draugus bandydamas savo katinui rasti naują šeimininką, ir kas galiausiai ten turi atsitikti ir atsitiks, tai didelės intrigos tikėtis neverta. Labiausiai knygoje man patiko katino savininko beribė meilė savo katinui ir toks katiniškas savo augintinio supratimas, bet jei didelės silpnybės katinams nejaučiate ir mėgstat stipresnius tekstus, tai gal verta pasiieškot kito skaitinio.

__________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Flight From the USSR

Knyga apie lėktuvo užgrobimą Sakartvele 1983 m., įkvėptą sėkmingo lietuvių tėvo ir sūnaus Brazinskų lėktuvo užgrobimo 1970 metais (beje, Brazinskų pavardė knygoje nurodyta neteisingai – Brazauskai). Knygą paskolino kolega, pati vargu, ar būčiau tokios ieškojusi, šiaip buvo smalsu daugiau sužinoti apie istoriją, apie kurią kolega užsiminė.

Šiaip literatūrinė knygos vertė daugiau nei abejotina. Nors ir verstinė (vertimas irgi toks mokyklinis), labai jaučias, kad rašyta vakarų skaitytojui, daug aiškinimų, apie sovietinę sistemą, kartvelų tradicijas ir kitus dalykus, kurie mums (vis dar, bet gal jau nebe visiems ir ačiū dievui) savaime suprantami. Patogiau būtų tiesiog paskaityti šia tema straipsnį, nei kentėti lyrinius nukrypimus apie tyrą meilę. Kadangi nemanau, kad čia kas skaitys labai, tai paspoilinsiu.

Pabėgti iš šalies nusprendžia septyni jaunuoliai, kilę iš išsilavinusių gan pasiturinčių šeimų, kas buvo didžiulis šokas sovietų valdžiai ir tikriausiai nulėmė žiaurias bausmes bėgusiems (kad kiti nebandytų). Planas nepavyksta, nes vietoj mažo vietinio lėktuvėlio, pabėgeliams netikėtai tenka lipt į didesnį lėktuvą, o ten jau ir KGB agentai, ir daugiau personalo, ir t.t. Lėktuvas vietoj Turkijos nukreipiamas atgal į Tbilisį, į kurį tuo pačiu metu iš Maskvos pasiunčiamas Alfa desantas. O paskui seka žudynės – lėktuvas kiaurai išilgai sušaudomas, bereikalingos ir niekuo dėtos aukos. Ir kieno kaltė?

Apie aukas daug diskutuota prieš ryžtantis bėgti, vis tikinant, kad tų aukų nebus, bet kažkodėl grupelė, pamačius, kad pakeistas lėktuvas ir kad visas planas keičiasi, nesustoja, nenukelia pabėgimo. Daug klausimų visokių kyla, žodžiu, nelabai geras jausmas perskaičius.

Tokia tad istorija. Jei ir skaitysit, užteks Wikipedijos straipsnio.

Mažė

“Mažė” iš tiesų labai gražiai išleista knyga – nelabai dažnai knygos suaugusiems būna iliustruotos. Dabar net pagavoju, kad tos iliustracijos tikriausiai yra pusė knygos žavesio. Kita pusė – vietoje nenustygstančioji Mažė – būsimoji madame Tussaud ir jos istorija, ypač man patiko knygos pradžia, kai autorius taip simboliškai iš mylinčios motinos glėbio Marie perveda į savotiškai makabrišką jos mokytojo pasaulį, kuriame, tarp vaškinių kūno dalių ir žmonių galvų mergaitė ras prieglobstį visam gyvenimui.

Tokia graži literatūrinė pradžia paskui išsivadėja, pats istorijos pasakojimas man pasirodė kiek per daug ištęstas – pridėta visokių nereikšmingų detalių, nieko nesakančių pasikartojančių dialogų. Tai prisipažinsiu, kad norėdama išsiaiškinti istoriją iki pabaigos, paskutinius šimtą puslapių tiesiog prabėgau akimis ir skaitydama stebėjaus, kaip kantriai neburbėdamas ją suskaitė mano vyras.

Taigi, kad perskaičiau (labiausiai paviliota Olgos Tokarczuk vardo), žinoma, nesigailiu, tikrai sužinojau daug visokių įdomių techninių detalių, kaip vaškinės figūros buvo ir yra daromos, kaip jos keliavo per istoriją ir kokios buvo “galvų” mados, be to, patiko, kaip autorius viską gražiai sudėlioja to laikmečio kontekste, bet iš kitos pusės manęs neįtikino, kad tūkstantis spetynišimtai kažkelintaisiais Marie būdama našlaitė, buvo tokia vietom akiplėša ir nesitaikanti su taisyklėmis (ypač su karališkos šeimos nariais) – kas, žinoma, yra labai žavinga, bet ar buvo įmanoma? Tai taip ir lieku pakibus tarp tikrovės ir fantazijos.

__________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Tikėkimės geriausio

“Tikėkimės geriausio” – tai vienos jaunos moters gyvenimo kelionė, netekus gyvenimo partnerio. Karolina lieka viena su aštuonių mėnesių kūdikiu. Šioje nelaimėje didžiausia laimė, kad Karolina turi didžiulę šeimos ir draugų palaikymo komandą, kuri padeda jai viskuo, kas įmanoma padaryti kitų rankomis ir galvomis. Nereali ta palaikymo komanda buvo – negalėjau atsižavėti. Deja, visko, kas verda viduje – skausmo, savigraužos, nevilties niekam neperduosi ir nepasidalinsi. Ir nepagreitinsi kapanojimosi iš gedulo liūno. Gal dėl to, kad nėra to “pagreitinimo”, knyga vietomis užsitęsia, bet gal žmogui, išgyvenančiam tą patį, ką Karolina, tas užtęsimas yra savotiška paguoda, kelio ženklas, leidžiantis suprasti, kuriame kelionės etape yra gedintis žmogus.

Knygos pabaigoje sutinkame Karoliną po beveik dviejų metų po nektekties. Kai visi daugmaž grįžę į savo gyvenimus ir to paties tikisi iš gedinčiojo. Tiesiog judėti pirmyn. O jei nesijuda? Kaip netapt žmogumi, kurio vengiama? Moteris pradeda megzti naujus santykius, į kuriuos puola visa galva, ji išsiilgusi artumo ir bendrystės. Dar vienas gyvenimo etapas, apie kurį pasakodama autorė atvers savo širdį skaitytojams. Jų vertinimui Karolina atvirai pateisk savo sunkius pasirinkimus, kurie privers dar kartą apmąstyti moralines dilemas ir pritarti, ar nepritarti autorės pasirinkimams. Stipri pabaiga – man buvo įdomiausia knygos dalis.

________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

Naktinę pamainą prieš Kalėdas

“Dabar tau skaudės” skaičiau ir patiko, tuo pačiu stiliumi parašyta ir “Naktinė pamaina prieš Kalėdas”, tačiau ji kažkokia man pasijautė kaip nedadaryta arba bandymas prilaižyti iš pirmosios knygos sėkmės.

Šioje autorius taip pat šmaikščiai aprašo savo Kalėdinius ir naujametinis budėjimus ir visokius su teminius nuotykius, bet, deja, manau, kad šią knygą skaityti neskaičius pirmosios gal ir smagu, bet ji nesudarys pilno vaizdo, o skaitant abi, antroje atsiranda visokių pasikartojimų, na, ir šiaip, naujumo įspūdis jau pablėsęs. Taip kad galima paskaityt, bet neskaičius tikrai nieko nebūsit praradę.

Šiltinė

“Šiltinę” pasiėmiau tikėdamasi nesudėtingo skaitinio, tai knyga puikiausiai atitiko šį kriterijų, tačiau autorė, mano manymu, kiek per daug užsižaidė su tekstu, na, nes turiu surinkus daug medžiagos, tai kažkur reikia ją sukišti. Vietomis tikrai praskipindavau pastraipas, nes man visai nebūdavo įdomu visokios detalės ir nukrypimai, o vėliau net suabejodavau, kokia yra pagrindinė knygos mintis ir ką ji nori pasakyti. Pavadinimas lyg ir rodo į ligą, epidemiją, bet skaitant tai daugiau yra Merės gyvenimo istorija, su nuokrypiais į jos veltėdžio bičo tinginystes ir girtuoklystes. Jo nepasiuntimas velniop man kažkaip niekaip nesuėjo su kietu Merės charankteriu, na, bet tiek to. Galvojau, kad taip viskas ir baigsis neaiškiai, bet pabaiga, dėkui autorei, vėl sugrįžo į vėžes ir razumnai užbaigė istoriją.

Kas knygoje patiko? Istorinis kontekstas, pasakojimas, kaip XX amžiaus pradžioje gyveno niujorkiečiai ir naujieji emigrantai, kaip grūsdavosi ankštuose būstuose, koks buvo medicinos lygis ir t.t. Tai šią knygos dalį užskaitau, bet daugiau trijų žvaigždučių knygai niekaip neduočiau, labiau tris su minusu. Ir dar. Kažkaip pradžioje visai nesusigaudžiau, kad skaitau jau antrą Mary Beth Keane knygą, pirmoji “Ask, Again Yes” tikrai daug brandesnė ir labiau man patiko, tad ją ir rekomenduoju.

__________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

The Other Americans

Kažko kitokio tikėčiaus iš knygos pavadinimu “Kiti amerikiečiai’. Labiau kažko apie diskriminaciją rasiniu, etniniu, gal lytiniu pagrindu. Šiek tiek buvo kažkokios užuominos, bet ne tiek, kad pateisintų tokį pavadinimą. Tai šia prasme galima sakyti, kad knyga nuvylė, nes iš tikro labiausiai tai yra šeimos istorija, ok, šeima yra imigravusi į JAV, pabėgusi iš Maroko, bet tai, kas jiems nutinka, nesusiveda į imigranto statusą. Man labiau viskas susivedė į tiesiog situaciją, susiklosčiusias aplinkybes, ginčus ir nesutarimus su kaimynais ir šiaip meiles, ir nemeiles.

Taigi, viskas prasideda nuo to, kad šeimos galva, vyras ir tėvas yra mirtinai partrenkiamas pralekiančio automobilio. Iš čia ir vyniojamas siūlų kamuolys – kurį biškį pavynioja žuvusiojo žmona, biškį dukra, biškį kaimynas, biškį policininkė ir t.t. Taigi visų jų pasakojama istorijos, dažnai nelabai ką turinčios bendro su pagrindine istorija (kas mane šiaip knygose, ypač į detektyvą linkusiose labai užknisa), ir suveda, kas ten tamsią naktį neapšviestoj gatvėj atsitiko. Beje, nors aš pasižymiu išankstiniais žudikų spėjimais, šioj knygoj žudikas bado akis ir labai anksti. Irgi neprideda knygai pliusų. Kaip ir besisukanti mintis, ar autorė norėjo detektyvą parašyt ar kažkokią jaunos moters (dukros) gyvenimo dramą.

Žodžiu, suklausiau, bet kad labai rekomenduočiau, nepasakysiu. Net neapsisprendžiu dvi žvaigždės ar trys. Jei trys, tai tikrai su minusu.