Through the Woods

Kai skaičiau šituos grafinius, ką žinau, gal short stories – iškilo prisiminimai, kaip būdami vaikais vėlais vakarais iš neturėjimo ką veikti baliuose (telikas tais laikais nieko įmanomo žiūrėt nerodydavo), gasdindavome vieni kitus siaubo istorijomis, na, maždaug iš serijos “juodoji ranka”, kuri ką nors persekioja ir nori dėl neaiškių priežasčių pasmaugti. Tokios juodosios rankos istorijos dažniausiai niekaip nesibaigdavo, bent neatsimenu, kad be gasdinimo būtų padariusios daugiau žalos, svarbiausia būdavo įtampa ir baimė.

Tai panašiai ir šioje knygoje. Visai nėra būtina iki galo suprasti vieno ar kito baisumo, kuris gresia nutikti, ne visada pasiseka suprasti, kas ten prie ko ir kaip ten suveikė autorės fantazija, svarbiausias – siaubo elementas, kažkas labai baisaus, kas gresia veikėjui, na pavyzdžiui, kaip ir žemiau esančioje iliustracijoje iš istorijos su aliuzija į Raudonkepuraitę – nesidžiauk per daug, anokia čia sėkmė saugiai nukeliauti vieną kartą – vilkui irgi tereikia vieno sėkmingo karto tave pagauti. Arba – neik į mišką, nesakysim, kodėl, ir t.t.

Tai va, patys skaitykit, bet vaikams neduokit – nemiegos naktim.

Fruit of Knowledge: The Vulva vs. The Patriarchy

FB jau gyriausi, kad šią knygą gavau dovanų is KŽG., o ji jau kai dovanoja, tai su trenksmu. Sakė, kai tik pamatė, kad yra šios knygos vertimas į anglų, iš karto man nupirko ir atsiuntė. Aš jau esu įsitikinusi, kad viena iš KŽG gyvenimo prasmių yra mane edukuoti, visaip lavinti ir šviesti.

Jei taip atvirai, tai vis dar nežinau, kaip man apie šį komiksą parašyti, nes sėdžiu tokia truputį pritrenkta, truputį šokiruota. Šokiruota ne dėl to, kaip komikse pasakojama apie moteriškus lytinius organus, kaip jie, net nežinau, kaip sakyti, buvo garbinami/išnaudojami/niekinami/nesuprantami įvairiausiais laikais, mane kažkaip šokiruoja tai, kiek aš pati nežinau apie savo kūną, net galima sakyti, dėl visokių kultūrinių reikalų jį ignoruoju/ignoravau, kažkuriais gyvenimo etapais nepriėmiau ir kiek apskritai į mano pačios galvą prikišta visokio mėšlo, kuris paskaičius tokią knygą šlumšt ant akių užkrenta ir negali atsipeikėti. Tikriausiai vis dar esu mėšlo iš akių krapštymosi procese. Ir šiaip nors save laikau pakankamai sveiko ir blaivaus proto, man kažkaip net liūdna suvokti, kad aš tikriausiai niekaip “neatsimokysiu” ir neatsikratysiu visokių stereotipų, ne iki galo supratimų ir t.t. Iš tikro, skayčiau, mane net apėmė praradimo jausmas kažkoks.

Na, o šiaip ši knyga ypač įdomi tuo, kad turinys yra rimtas, vos ne mokslinis, o forma yra šmaikšti, įdomi ir dar pateikta komiksu. Nu, bet vis tiek, žmogus skraido į kosmosą, valdo bepiločius orlaivius ir sugalvojo mobilų telefoną, o va visą klitorį “atrado” penkiais šimtais metų vėliau nei Ameriką (kad jau totaliai neapsijuokt atradimą lyginu su Kolumbu, ne su vikingais, nes tada jau belieka isterikuot, nes atradimas įvyko net po 1000 metų). Jei labai tingit skaičiuot, tai visas klitoris, kurio ilgis yra 7-10 cm buvo atrastas 1998 m. O tada –

“Now imagine that decades after the discovery of the organs’ actual size, biology textbooks would continue to get it wrong – textbooks published in 2006 and still in use today! “

Tai tokios tokelės. Sakyčiau a must read visoms moterims, mergaitėms ir žmonėms apskritai.

Bitės

Na, kaip ir sako paantraštė “Bitės” – grafinė novelė apie išskirtinę merginų roko grupę. Labai ačiū Akvilei Magicdust, kad įamžino tokį sovietinės Lietuvos reiškinį, apie kurį, neįmanoma patikėti, rašė The New York Times ir merginos buvo kviečiamos koncertuoti į Ameriką!Ak, šventas vakariečių naivume, kas gi jas išleistų 1979 metais…

Nepaslaptis, kad esu grafinių novelių fanė ir džiaugiuosi bet kokia naujiena. Šioji kiek susigrojo su neseniai skaityta knyga apie Nelly Paltinienę – tos pačios sovietinių muzikantų problemos – instrumentų trūkumas, privalomos programos ir koncertai “nusipelniusioms” personoms. Taip pat Akvilė gražiai atskleidžia, ką reiškė būti moterim muzikante – kaip karjerą nutraukdavo nepatenkinti vyrai, buitis ar KGB.

Labai rekemenduoju. Skaitykim ir palaikykim lietuviškų grafinių novelių kūrėjas ir leidėjas.

Grybo auksas

Labai labai faina knyga. Labai dėkoju autorėms, kad ji atsirado. Šį komiksą pavadinčiau “edukacija su malonumu” – per gerą valandžiukę tikrai apsišvieti ne tik apie žymųjį talentingąjį skulptorių, bet ir sužinai įvairiausių skulptūrų reikalų – nuo kūrybinių iššūkių (dieviškoji kūrybos dalis) iki gamybinių ir piniginių reikalų (žemiškoji nemalonioji). Apie Vincą Grybą nežinojau nieko ir likau labai nustebinta šios istorijos, talento, kuris buvo pastebėtas Grybui piemenaujant (kokia laimė, kad pastebėtas), o vėliau pripažintas studijuojant Prancūzijoje.

Ši knyga dar labai ypatinga asmeniškumo aspektu – viena iš autorių, Rasa Grybaitė, yra skuptoriaus anūkė, tad komikse įpinami Vinco Grybo žmonos ir anūkų prisiminimai, jie netikėtai sukurią labai šiltą ir jaukią atmosferą. Nenoriu sakyti, kad knyga privaloma visiems komiksų gerbėjams, tiesiog sakau – nepražiūrėkit šitokio malonumo (kad ir su labai liūdna, beprasme baigtim – tikrai norėjos bliaut balsu).

Bravo, autorėms!

Naujokas

Mano vaikai kreizėja nuo mangų, tos persiskaito kosminiais greičiais, nesvarbu, kiek benupirktum, tad bandau ieškoti visokių įmanomų alternatyvų. Kai atėjo leidyklos “Alma Littera” naujiena, parodžiau vyresniajai, tai suraukė nosį: “Čia ne manga”. Dar bandysiu sūnui įsiūlyti.

Skaitydama nuolatos galvojau, ar leidykla teisingai pasirinko knygą mūsų rinkai. Taip, tema labai aktuali – naujokas mokykloje, bet kontekstas labai amerikietiškas, kur net suaugėlis tiksliai nebūtinai žinai, apie ką kalbama (pvz. rasistinės patyčios ir juokeliai, finansines pagalbos schemos gabiems vaikams). Komikse viskas patiekiama kaip savaime suprantami dalykai, bet mums jie nelabai savaime suprantami ir net nelabai įsivaizduoju, kaip komikse reiktų dėt paaiškinamąsias išnašas (o kodėl ne?). Užtat jau girdžiu sūnaus komentarą, kad kalba “nesąmones” arba kad “neįdomu” – su kantrybe ten būna reikalų.

Pirmojoje komikso dalyje tikrai sunkiai sekės įsivažiuoti, bet nuo kokio knygos vidurio tai skaitėsi smagiai, labiau buvo koncentruojamasi į bendras (globaliu mastu 🙂 ) mokyklines problemas, tad tikriausiai didžiausias iššūkis jauniesiems skaitytojams bus kantriai iki ten dasibrauti. Gal nėra tobuliausia knyga pradėt draugystę su komiksais, bet gal čia tik man taip atrodo, reiktų žiūrėt, kaip vaikams sekasi jį skaityt.

P.S. Manau, kad komiksus reiktų leisti minkštais viršeliais. Biškį beryšio komiksas kietais.

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”