Prisipažinsiu, man visi “amžinojo gyvenimo” eliksyrų ieškojimai yra nesuprantami. Nes, kad ir kaip baisu (dabar), man atrodo, kad kažkada aš norėsiu iš čia išeiti. Nes, nepaisant to, kad galbūt kada nors bus keičiami ne tik sudilę sąnariai, bet ir susiraukšlėjęs veidas ar nesusiraukšlėjusios smegenys, man atrodo, kad aš nenorėsiu būti pusiau kiborginė apgailėtinos egzistencijos močiutė patemptu veidu ir pripūstom lūpom (nors čia toli gražu ne baisiausias variantas).
Visi tie svaičiotojai neskaitė Jose Saramago. Mirties nebuvimas gali būti toks pat baisus kaip toks jos buvimas, kaip yra dabar. Tiesiog gal būt per mažai susimąstome apie mirties nebuvimo galimybes ir pasekmes. Pabūk su Jose, pamatysi, jis puikiu, sarkastišku žodžiu tau papasakos. Nebeliks ką pridurti ir nebekils noro mirčiai kaišiot pagalio į ratus. Nebent tada, kai ši per daug įsismagina ir nepaisydama mūsų įsivaizduojamos eilės pasiima ne tuos, kuriems laikas. Bet ar mums žinot? Nebent Jose.
knyguziurkes.com 