Apie Oskarą – knygos ir teatro

Tai tokia nereali liūdna, graudi, graži, miela knyga, kurią būtina turėti savo knygų lentynoj ir paskaityti kas kart, kai pagalvoji, kad tau gyvenime trūksta kažko „svarbaus“ iki pilnos laimės. Knyga labai gerai „gydo“ nuo tokių “svarbių” norų, laikinų padepresavimų ir kitų tik sveikiems žmonėms būdingų nuokrypių.

Pats autorius apie savo knygą:

“Būdamas vaikas daug laiko praleisdavau ligoninėje. Ne todėl, kad dažnai sirgdavau – mane ten nusivesdavo tėvas, dirbęs ligoninėje fizioterapeutu. Pirmiausia, žinoma, mane užvaldė baimė: baimė vaikams, kuri buvo kitokie, baimė ligai, kuri vertė vaikus užsidaryti savo palatose. “Ar tai užkrečiama?”, – kartą paklausiau tėvo. “Jei būtų kokia grėsmė tomis ligomis užsikrėsti, aš tavęs čia nesivesčiau”, – atsakė jis.

Taip padrąsintas tėvo, ėmiau vis artimiau bendrauti su tais vaikais ir laikui bėgant jie tapo gerais mano draugais. Dabar aš suprantu, jog užaugau pasaulyje, kur būti normaliu anaiptol nebuvo norma, kur liga buvo svarbus gyvenimo faktas, o gera sveikata reiškė kažką nepaprasta. Ligoninė buvo vieta, kur ligoniai tiesiog GYVENO, tą jie demonstruodavo kandžiu humoru, kurį ir stengiausi pavaizduoti savo kūrinyje. Pavyzdžiui, ligoniai sugalvodavo vienas kitam pravardes, tuo tarsi parodydami liežuvį ligai. Koks gi dar geresnis ginklas, jei ne juokas, padeda užmiršti nelaimes… Deja, mačiau aš juos ir kenčiančius. Ligų sukelti skausmai jau buvo įprastas reiškinys, bet be viso to dar buvo ir vienatvės kančia, kurią sukeldavo tėvai, neateinantys aplankyti, arba tėvų nesugebėjimas išlaikyti normalius santykius su savo sergančiu vaiku.

Kaip ir Oskaras, aš žinau, ką reiškia sirgti nepagydoma liga, bet skirtingai nei Oskaro manasis gyvenimas buvo išgelbėtas. Todėl aš ir nusprendžiau pradėti rašyti kūrinį “Oskaras ir ponia Rožė”. Metų metus nedrįsau pradėti rašyti tos knygos, žinojau, kad tai bus tabu tema – sergančio vaiko tema. Dostojevskis yra pasakęs, jog vaiko mirtis priverčia žmogų nebetikėti, jog Dievas yra. Kūrinio pradžioje Oskaras netiki Dievu ir rašo jam tik prašomas ponios Rožės. Tačiau kasdienis laiškų rašymas padeda berniukui – leidžia jam suvokti skirtumą tarp to, kas gyvenime svarbiausia ir kas tik paviršutiniška, kas dvasiška ir kas materialu. Ir kaskart rašydamas Oskaras išsako, kas visų svarbiausia – atveria savo širdį gyvenimui ir pasauliui.

Dabar aš žinau, kad Oskaras gyvena milijonų žmonių širdyse. Aš jį myliu. Žaviuosi jo sąžiningumu, drąsa, jo energija, kuri trykšta nuo pradžių iki pat pabaigos. Žaviuosi jo išmintim ir sielos skaidrumu. Tikiuosi, kada išmuš mano paskutinioji valanda, kaip nutiko ir Oskarui, aš pasirodysiu vertas jo.“

Net nežinojau, kad ant Lietuvos žemės net du teatrai jau sukūrė spektaklius pagal šią knygą. Tiesa, vieną žinojau (Cezario grupės “Bučiuoju, Oskaras”)  ir iš pradžių tikrai buvau sutrikusi, nes spektaklis buvo įvardintas kaip komedija! Vėliau radau užvadintą kaip „lyrinė komedija“- gal švelniau, bet man vis tiek tas pats kaip komedija vadinti B. Sruogos „Dievų mišką“. Na taip, skaitant juokinga, bet gi čia juokas pro ašaras… Būtinai pamatysiu šitą spektaklį, nes ten vaidina mano brangioji suolo sugyventinė (kada gi mane aplankysi? kai vaikai į unversitetus išvažiuos? 🙂 ). Beje, čia galite pamatyti nuostabių spektaklio nuotraukų.

Kitą spektaklį Klaipėdoje režisavo P.Gaidys. Na, apie jį nieko negaliu pasakyt, bet tikiuosi gal kada pamatyt. Šioje nuotraukoje- Klaipėdos Oskaras.

Beje, lietuviško vertimo viršelis man visai neatitinka nei knygos minties, nei nuotaikos. Esu beveik įsitikinusi, kad  žmogus, kuręs viršelį neskaitė knygos :(. Tikriausiai jam pasakė, kad knyga apie dievą ir įmetė į viršelį pirmą pasitaikiusią ikoną (negaliu net žiūrėt, kaip netinka!  Jei norit įsitikint, pažiūrėkit čia).

O gražus prancūzų ekranizacijos anonsas – čia.

Autoriaus mintys ir spaktaklių nuotraukos iš: http://www.ve.lt/?rub=1065924817&data=2009-02-17&id=1234868815, http://kauno.diena.lt/dienrastis/menas-ir-pramogos/-buciuoju-oskaras-apie-isejima-linksmai-210924

Žiurkytė L

4 thoughts on “Apie Oskarą – knygos ir teatro

  1. Na lietuviškos knygos viršelis tikrai kraupus. Dėl jo net nesinori tokios knygos turėti savo bibliotekoje. Va pamačius originalų viršelį skaityti norisi, o pamačius lietuvišką, noras skaityti dingsta, knyga iš karto atrodo neįdomu.

  2. Knygos viršelis toks, kadangi tai yra serija. To pačio autoriaus keturios knygos. Nemanau, kad toks jau kraupus viršelis, nes buvo orientuotasi į realigijų atspindėjimus.
    Šio rašytojo skaičiau jau 5 knygas ir visos labai patiko. Net manau, kad reikia turėsi savo namų bibliotekoj ir karts nuo karto vėl perskaityti 🙂
    O spektaklį irgi noriu pamatyt, tikrai įdomu kaip režisieriai sugebėjo perteikti šią istoriją

    1. Dori, žinau, kad ten serija. bet man kažkaip mažiausiai norisi tokią knyga sieti su religija. Juk Oskaras gali būtiir musulmonas ir kalbėti su savo dievu. Man ta knyga labiau siejasi su visokiais kitokiais jausmais- žmogiškumu, stiprybe ir silpnumu, humoru ir tt. krikščionybė man čia tik kontekstas

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s